Dailininkas Vytautas Mackevičius

Autorius Vytautas Česnaitis

Plačiu širdies teptuko mostu atvirai

Vytautas Česnaitis

– Kiek metų paveikslui?

– Nutapiau 1958-ais, vadinasi, 47 metai.

– Kur jį tapėt?

– Ukmergėj, A. Smetonos gatvėje.

– Rėmas tų laikų?

– Tų! Kokie čia rėmai – balanos. Pats sukaliau. Drobės geros neturėjau, tai panaudojau juostuotą tokią vienas pirmųjų darbų.

– Kada pradėjot tapyti?

– Aliejiniais pradėjau tapyti 1948 metais.

– Kodėl?

– Patiko! Tėvas sudomino, buvo prie tapybos, restauravimo darbų. Surado palėpėj caro laikų aliejinių dažų, suprantama jie buvo neuždžiuvę. Pasakė, kad turiu pasidaryti skiedėjo, pirmam kartui padėjo. Išsitempiau drobes – „tep lep“- ir gavosi. Nuo vaikystės patiko pieštuku paišyti. Pirmasis mokytojas gimnazijoje buvo Jonas Verbickas, dabar jo darbai muziejuje eksponuojami, mėgo akvarelę. Pas jį dvejetus gaudavau iš paišybos. Buvo plikas, ovalinio veido. Kartą nuėjo aiškinti pamokos prie lentos, aš paėmiau vatmano lapą ir nupaišiau jį iki pusės. Tip top gavosi – paišiau angliniu pieštuku. O mano padykęs klasiokas paėmė piešinį ir padėjo ant dienyno. Mokytojas priėjo, paėmė ir pažino save. Suprato, kad tai ne kieno, o mano darbas, sako: „Mackevičiau, čia jūs…?“ „Taip, tamsta mokytojau“,- atsakiau. „Viskas atlikta gerai, bet negi mano ausys tokios atsikišusios?“ Mano pieštą portretą jis nešiojosi ir rodė kitose klasėse kalbėdamas, kad čia Mackevičiaus darbas. Vėliau mokykloje, kai aš parodėles akvarelės darbų surengdavau, jis apsilankydavo. Sakydavo: „Pažiūrėk, kaip Mackevičius tapo“. Ir trimestre jau išvesdavo penketuką. Aliejiniai dažai – mano tėvuko nuopelnas.

– Jūsų tėvas irgi bandė tapyti?

– Taip, buvo darbų ir mano tėvo. Atrodo, genais persiduoda viskas, yra ko mokytis. Jaunimas sako: ,,Aš įstosiu, baigsiu ir tapyti mokėsiu“. Bet man atrodo, tikrai to nebus, reikia turėti kažką iš vidaus, iš gamtos.

– Kuriais metais mokėtės?

– Po karo, 1946 – 1947 metais. Baigiau Vilniaus žemės ūkio mechanizacijos technikumą, Olandų gatvėje buvo.

– Tenai tapėt?

– Netapiau, ,,cinko“ nebuvo – jaunas buvau, ne tas galvoj. Paskiau aš tapiau, tapiau ir tapiau. Moteriškės kartais paprašydavo nutapyti šventojo paveikslą, natiurmortus. Štai, neperseniausiai sutikau pažįstamą mieste, sako: „Kad tu tapai, tai tapai, bet kokį natiurmortą aš mačiau“! Nurodė adresą. Nuėjau. Pasisveikinau, šeimininkui sakau: „Atėjau pažiūrėt ypatingojo paveikslo“. O jis man sako: „Taigi čia tavo drobė“. Pasirodo – 1952 metų natiurmortas…

Kada apie 1969 metus prasidėjo modernizmas, abstrakcionizmas, man pasidarė baisu. Galvoju, ar aš čia nemoku, ar čia jie nemoka. Viską sumaišė, išsimušiau iš ritmo, tapymo. Visus dažus sudėjau į dėžutę, peržegnojau, o viską, ką nutapiau, sulaužiau ir išmečiau. Netapiau eilę metų.

– Kiek?

– Atgijau 1987 m.

– Kodėl?

– Todėl, kad kartą buvo atvažiavęs iš Vilniaus meno žmogus. Pamatė išsaugotus darbus, davė dažų, teptukėlių, truputį parėmė, ir vėl iš naujo atgimiau. Pradėjau mąstyti širdimi. Ir abstrakcionizmas, ir modernizmas ėmė patikti. Tačiau prie širdies liko realizmas.

– Viską sudaužėt, išmetėt, bet kodėl kelis paveikslus palikot kabėt?

– Žmona nedavė išmest. Po tokios pertraukos nebenorėjau tapyti. Sakiau, nebemoku, rankos atgrubo, bet draugas ir artimieji prikalbėjo. Kaip tik po tulžies operacijos, daug laiko turėjau, pabandžiau, gavosi, ir atgimiau.

– Pradėjot antrą kartą tapyti, visai kitas matymas.

– Ne, matymas liko tas pats. Dirbau „Vienybėje“ (išdirbau 27 m.) Važiuodavau į Sibirą, nes dirbau tiekimo skyriuje. Visa Rusija išmaišyta. Nuvažiavęs  pradžioje ne į darbą kibdavau, bet maudavau į muziejus. Realistų darbus apžiūrėdavau, manau, šis stilius niekada nedings ir bus aukštumoje. Sužinodavau, kur galima įsigyti dažų Rusijoje, apsirūpindavau dideliu kiekiu. Kartais išvykose ir pradėdavau paveikslą, o sugrįžęs, namuose pabaigdavau. Tuo metu Lietuvoj buvo labai sunku gauti aliejinių dažų. Aš pats išdirbau technologiją grunto ir skiediklio parduotuvėje neperku. Literatūros pasiskaičiau. Iš parduotuvės man nepatinka, o gal tiesiog nerandu. Kartą buvau gavęs olandiškų dažų, aš manau – jie patys geriausi pasaulyje. Nes visai kitaip taposi.

– Ar bendraujate su akvarelistai?

– Bendrauju, priklausau tautodailininkų sąjungai. Kiekvienais metais važiuojam į Panevėžį. Susirenka apie 200 žmonių, mano žanro yra apie 50 tapytojų. Surengiau tris personalines parodas. Pirmoji buvo Vokietijoje, kai paskelbė nepriklausomybę. Grįžo vienas darbas. Visus išpirko. Antra paroda įvyko Ukmergėje, o trečią surengiau pažįstamo automobilių magnato dėka. Pasiūlė saloną, ten ir padarėm, kabėjo mėnesį 1995 m.

Turėjau dar vieną Lenkijoje 1997 metais. Sovietmečiu turėdavau vienkartinių parodų. Lietuvoj turėjau daug parodų, vienu metu surengiau  turą – keturias parodas per metus. Dariau jas ir darbovietėje – „Vienybėje“. Nemėgstu atsiliepimų po jų.

– Kur jūsų dirbtuvės?

– Neturiu kur susidėti, bet nelabai ir noriu turėti. Geriausia – ant rašomojo stalo, arba gamtoj molbertą pasistatai ir tapai. Kartą norėjau nutapyti senamiestį. Išlindo toks pusiau bomžas – ,,Va, tu dailininkas, daug uždirbi, duok litą“. Daviau. Netrukus jų prisirinko daugiau, pradėjo mokyti, kaip paišyti, ir t.t. Susidėjau „šmutkes“ ir išvažiavau. Norėčiau Ukmergę nupaišyti, yra gražių vietų.

– Prieš kelis metus pradėjot su teatralais bendrauti? Kodėl?

– Pradėjau nuo dekoracijų darymo, dabar ir vaidmenį turiu spektaklyje ,,Gieda gaideliai“. Namie nemėgstu sėdėti… Sakė, duosim mažą vaidmenėlį.

– Sakėt, kad neskirstot metų laikų, kad visi gražūs.

– Taip, kažkam žiema nepatinka, o man žiema patinka. Gražu. Labai daug žiemos peizažų turiu.

– Iš kur ragai ant sienos?

– Iš Zarasų. Turim sodybą prie ežeriuko. Mano krikšto tėvas buvo medžiotojas. Atidavė visą galvą ir pasakė: „Kaip norit, taip ir pasidarykit“. Tai mes su žmona Irena parsivežėm ir šiaip taip padarėm. Jis ir sodybą mums paliko. Nuvažiuoju, išsirenku kažką iš gamtos ir perkeliu į drobę. Dar pridedu vaizduotės.

– Tėvelis fotografavo?

– Taip, daugiausiai vaikus. O lenkus specialiai fotografavo. Tėvas gimė 1900 m. Dirbo pašte. Turėjo padaręs nuotrauką, kai Ukmergėje žydus vedė sušaudyti. Mama labai bijojo, tai jis sudegino. Tėvas buvo šaulys. Rusų nekęsdavo. Kartą vos neužtraukiau jam nemalonės. Užsidėjau jo saugotus šaulio rūbus ir skersgatviais nuėjau į mokyklą. Atsistojau prie mokinių. Auklėtoja pamatė,- mane už rankos ir nusivedė pas direktorių. O šis pasakė, kad greitai bėgčiau namo. Tėvas, kai sužinojo, davė diržų, gerų. 1948 m. vos mūsų neišvežė, gerai, kad tėvui pranešė, pasislėpėm.

– O dabar ar išlikę jo foto negatyvų.

– Yra albumai, bet negatyvų nebėra. Tikrai ne. Tos mažytės nuotraukos tai beveik visos tėvelio fotografuotos. Prisimenu ką jis pasakojo apie Lėną ir Užulėnį. Tėvo paprašė,- žinai, visuomet pasitempęs,- dviračiu pristatyti korespondenciją į Užulėnį. Pasakojo: „Numyniau, įvažiuoju į kiemą, pasitiko prezidento adjutantas. Parodžiau laišką, sakau, kad reikia pasirašyti“. Sako: „Pats ir įteik laišką“. O Smetona sėdi pintoje iš vytelių kėdėje ir laikraščius skaito. Pasitiko Smetonienė, nusišluostė rankas į prijuostę, laikė žąsis. A. Smetona atsistojo, pasisveikino, persimetė keliais žodžiais ir padėkojo už laišką. O Smetonienė pasikrapščiusi ištraukė penkis litus ir padavė už laiško atvežimą.‘‘ Tais laikais penki litai dideli pinigai buvo. Bet kai pagalvoji – iki Užulėnio minti… Tėvas buvo labai didelis filatelistas. Apie jo kolekciją sužinojo Kauno Karo muziejus, atvažiavo pirkti pašto ženklų, daug pardavė. Albumai buvo padaryti jo rankomis, ženklus nuimdavo nuo atsiųstų vokų. Pradžioje tėvas dirbo Kauno pašte. Paštas turėjo mašinėlę ,,Chevrolete“. Viršininku, prie vokiečių, buvo kariškis, majoras. Jis buvo antihitleriniškas. Keisdavosi su tėvu ženklais. Atsimenu, per naujus metus pas tėvą visi tostus kalbėjo, o aš padykęs, tėvui kėdę patraukiau. Jis kai dėjosi visu ilgumu, galvojau, dabar tai man bus… Bet mama neleido, aš tėvo gražiuoju atsiprašiau… Kariuomenėje ir dailė nuo kalėjimo išgelbėjo. Būčiau sėdėjęs 5 metus. Buvo taip.  Grįžtu iš karinio poligono, o chebra – kareiviai – prišienavę šieno. Aš su mašina ,,Chevrolete“. Sako: „Duok mašiną, nuvešim rumunam šieno, bus uždarbio“. Pradžioje sakiau, kad nieko neišeis, vėliau sutikau. Reisą padarėm, paskui antrą, atsiskaitė samagonu. Išgėrėm ir išvažiavom. Važiuojam mišku. Pirmo signalo neišgirdom, o vėliau staiga apšvietė su „migalkom“, sakau šalia važiavusiam: „Valodia, stabdyk mašiną“! Nespėjau ištarti žodžius, pasipylė šūviai. Prasijojo mašiną kaip rėtį. Mačiau, kad priekiniai stiklai byra. Šaudė iš užpakalio. Vairuotojas Valodia sukniubo, mašina važiuoja. Aš atidariau dureles ir šokau lauk, trenkiausi žemėn rankomis, susilaužiau abi. Draugas pakeliui į ligoninę mirė… Gulėdamas ligoninėj kiek pasveikau, pradėjau paišyti. Nupaišiau seselę, piešinys aplinkiniams patiko. Klausia: „Tu dailininkas?“ Sakau: „Taip“. Paprašė padaryti reklamą. Ėmiau darbuotis. Iš ligoninės išleido tik po kelių mėnesių. O galėjo paleisti netrukus, tai būtų liūdna. Taip nieko man ir nenutiko, nepasodino.

– Pieštuku esat ką nupiešęs?

– Ne, nieko. Kartą važiuoju mašina, stabdo bobutė. Sako: „Pavežk į Deltuvą“. Nuvežiau. Duoda pinigus, aš sakau: „Ne, tikrai neimsiu“. O ji man: „Jei tu toks geras, kad pinigų neimi, tai, jei reiks atsigult į ligoninę, tai mano sūnus ten dirba – toks Piešina Eugenijus“. Ir tikrai – po metų ir atsiguliau, teko susipažinti su gydytoju. Yra kažkas gamtoje.

– Ar Šventosios upės netapėt?

– Daug tapiau.

– Kiek nutapėt darbų?

– Virš tūkstančio jau yra. Būdavo, nupaišai, o reikia kur į svečius eiti, tai ir nuneši savo paveiksliuką dovanų. Ir gražu, ir pačiam gerai.

 


0 komentarų

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

lt_LTLietuvių kalba
lt_LTLietuvių kalba