KELI ŠTRICHAI VEPRIŲ FOTOGRAFO ČESLOVO GECEVIČIAUS-PAJALNIKO (1884-1968) PORTRETUI

Autorius Vytautas Česnaitis

Kiek nedaug informacijos apie Vepriuose gyvenusį fotografą Gecevičių-Pajalniką. Tiksliai ir pavardės niekas negali prisiminti. Tik, keli išsaugoti, šiandien prieinami ir atviri vepriškiams foto negatyvai grąžina Česlovo skolą priėmusiai ir leidusiai fotografuoti bendruomenei. Dokumentiniai kadrai prailgina gyvenvietės, fotografo Gecevičiaus-Pajalniko egzistenciją…

 

Fotografavo įvairiomis progomis – vestuvių, laidotuvių, jubiliejų ir šiaip paprašytas. Buvo viengungis, gyveno „ant salkų“ kolūkio kontoros pastate ir pas gyventojus.

Vladas Musnickas prisiminė, kaip Česlovas buvo pakviestas fotografuoti vepriškių ekskursijos po Rygą. Nuvykus (sunkvežimiu) paaiškėjo, jog jis nepasiėmė reikiamų plokštelių ar kitaip vadinamų fotografavimo juostų. Liko visi be nuotraukų. Vietos gyventojai turi nemažai jo fotografijų. „Pajalniku“ pramintas todėl, kad litavo kiaurus puodus, kitus aliumininius dirbinius, taip uždarbiaudamas.

Mokytoja Janina Musnickienė, Vladas Musnickas

Fotografavo be galo lėtai. Tai tą, tai tą vis pataiso. Prigijo posakis: „Dirbi kaip „Pajalnikas“.

Mėgo rodyti dėmesį merginoms, bet tik gražioms. Norėdamas palenkti jas į savo pusę, pirkdavo dovanų. Vienai Vengrių kaimo merginai dovanojęs „budilniką“ (žadintuvą), o vienai veprietei, kuri jam labai patiko, nupirko šilko suknelę. Medžiagą pasikišo po švarku, bet ji besikalbant iškrito ant grindų. Tyčia ar ne, bet jis tada pasakęs: „Jeigu jau iškrito, tai jau tavo“. Bet panos nelabai jo norėjo. Piršo jam merginą iš Mankūnų kaimo, bet ši jam nepatikusi, jis pasakęs: „Jeigu jau tokia, geriau jokios“.

Elena Jovaišienė

Labai jam patiko mergina iš Sukinių kaimo, vadino ją Chinke. Gal tai sutrumpintas Ksenijos vardas. Kai ją fotografavo, užtaisęs fotoaparatą ir pats suspėjo prišokti ir šalia jos atsisėsti. Nuotrauka pavyko. Gyveno Vepriuose iki pat mirties. „Pajalniku“ jį praminė mano senelė Ieva Gudaitienė, pašiepdama jo prastą pasirinkimą. Jis supyko, buvo labai nepatenkintas šia pravarde.

Danutė Rudokienė

„Fotografuodamas užmesdavo ant savo galvos ir fotoaparato juodą audeklą ir ilgai taikydavosi, kol ištardavo – nejudėkit“.

Kelios užkalbintos moteriškės taip pat prisiminė šį žmogų. Sakė, jog jis į Veprius užklydęs po karo, gyveno pas daugelį žmonių, buvo užsidaręs, nekalbus, vienišius. Pats gaminęs sau valgį, gyveno kukliai. Mirė maždaug 1968 metais, palaidotas ne Vepriuose. Vieni sako – Ukmergėje, kiti – Jonavoje. Kiekvienas užkalbintas vyresnio amžiaus veprietis prisimena jį gyvenus Vepriuose, bet ryškesnių epizodų atmintyje neatgamino.

Pasakojo, jog Rusijoje jis pragyveno iš fotografavimo.

Česlovas į Veprius atsikėlė grižęs iš Sibiro, maždaug 1956 -1957 m. Vepriuose gyveno seno valsčiaus pastate, vėliau pas Strazdus – viršuje. Kambaryje vaikščiojo medinėm klumpėm, pats vakuodavo uogienę, daržoves. Amerikoje gyveno du sūnūs, Šiauliuose brolio vaikai. Mirė Ukmergės ligoninėje, atvažiavę brolio vaikai išvežė laidoti į Šiaulius.

Algis Surdokas

Informacija – Leonora Jankeliūnienė, 2004-08-03

Kategorija 2004Archyvas

0 komentarų

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

lt_LTLietuvių kalba
lt_LTLietuvių kalba