Kapelionas, kunigas Felicijonas Daniusevičius

Autorius Vytautas Česnaitis

GIMNAZIJOS KAPELIONAS, KUNIGAS FELICIJONAS DANIUSEVIČIUS

Vytautas Česnaitis

   Beveik prieš 100 metų, 1918-ųjų gegužę, į kaizerio Vilhelmo II kariuomenės okupuotą Vilkomirą nuo 1915 m. iš Kauno dirbti tikybos mokytoju atvyko Petrapilio dvasinės Akademijos auklėtinis, teologijos licenciatas, presbiteris Felicijonas Daniusevičius. Už paskyrimą (Įsak. Nr. 545) į nuo 1918 metų kovo 6 dienos pradėjusią veikti „Saulės“ švietimo draugijos Ukmergės lietuvių gimnaziją Felicijonas buvo dėkingas lietuvybės puoselėtojui, Žemaičių vyskupui Pranciškui Karevičiui. Už daug svarbesnius diplomatinius nuopelnus derybose su Vokietijos aukščiausiąja karine vadovybe dėl Lietuvos valstybingumo pripažinimo (1918 m. kovo 23 d.) vyskupui buvo dėkinga ir kelis mėnesius lietuvybę lipdanti Lietuva.

   O dėl presbiterio, jo atvykimo į Kauną, Ganytojui teko aiškintis (Dok. Nr. 546) su vokiečiais, sekti kelionės maršrutą, tikslintis išvykimo laiką ir buvimo vietą. Pasirodo, Daniusevičius iš Peterburgo išvyko balandį ir apsistojo Daugpilyje, patarnavo Vitebsko kvartalo katalikų bažnyčioje. Įdomu, kad jam atvykus į Ukmergę ir pradirbus „Saulės“ gimnazijoje kelis mėnesius, vokiečiai apie jo buvimo vietą dar ničnieko nežinojo. O Kauno miesto karinis vadas vyskupui Karevičiui ta intencija net siūlė išeitį: „Jei presbiterio Daniusevičiaus atvykimo terminas užsitęs, prašyčiau Vyskupiškąją Malonybę „Saulės“ gimnazijai skirti kitą tikybos mokytoją“. Dėkui Apvaizdai, vis dėlto taip neatsitiko ir presbiteris aplinkkelių traukiniais atvyko į Kauną, o iš jo patraukė į paskyrimo vietą – Ukmergę.

   Pirmieji įspūdžiai nepažįstamoje vietovėje tikybos mokytojo nei guodė, nei baugino. Pastebėjo prie siaurojo geležinkelio stoties didžiules rietuves rąstų išvežimui į Vokietiją. Atkreipė dėmesį į suvargusius, karo pabaigos laukiančius kareivius, besiblaškančius benamius ir išmaldos prašančius vaikus. Išgyveno ir sumišimo, ir atradimų bei graudulingos nuostabos pojūčių, kai miesto turgaus (dabar Kęstučio) aikštės pradžioje išvydo uždarytą, javų sandėliu paverstą Švč. Trejybės stačiatikių cerkvę. Merdinti, pagalbos prašanti didinga šventovė atrodė paliegusi, stovėjo miesto centre be gyvybės, palikta likimo valiai. Panašius vaizdus Daniusevičiui teko matyti Petrapilyje 1917 metais, vikaraujant Šv. Aleksiejaus katalikų koplyčioje. Kuomet darbininkų ir valstiečių Vasario revoliucijos pasekėjai Viešpaties ir jo tarnų akyse uždarinėjo cerkves, griovė ir laužė kryžius, rideno nuo stogų jų paauksuotus kupolus, daužė ir lydė varpus, degino archyvus, biblijas. Tyčiojosi iš tikėjimo ir tikinčiųjų, niekinės užkariautojų ideologijos buvo nukreiptos prieš amžinąją tikėjimo tradiciją.

   Paėjėjęs Dinaburgo (dabar Vytauto) gatve ir perėjęs Vilkmergėlės upelio tiltą, Felicijonas susirado vienaaukštį buvusios carinės rusų mokyklos, gimnazijos, pastatą. Įėjusį jį pasitiko švietimo darbų rūpesčiuose paskendęs gimnazijos direktorius, pagal išsilavinimą teisininkas, Boleslovas Dirmantas. Vadovas naująjį darbuotoją turėjo su kuo supažindinti ir apie ką papasakoti.

   Nors vokiečiai Lietuvos nepriklausomybę jau buvo pripažinę, tačiau Ukmergėje to nesijautė. Gyventojai turėjo laikytis senų vokiečių karinės valdžios įstatymų ir draudimų viešai rinktis, skelbtis, prieštarauti. Okupantai nepripažino net ir per vargus įkurto, gyventojų tautines bendruomenes atstovaujančio valsčiaus Komiteto, kurio nariai nekantraudami, gal ir per aktyviai, siūlėsi perimti iš jų įgaliojimus, viso miesto administravimą.

   Paveikti Lietuvos nepriklausomybės kūrimo įvykių, nesnaudė ir Ukmergės lietuvių bendruomenės intelektualai bei jiems prijaučiantys. Telkėsi, pagal galimybes veikė. Įvairias iniciatyvas rodė ir nuo 1917 metų gyvuojantis Karo aukų šelpimo draugijos skyrius. Sudėtingu kraštui metu išlaikė senelių prieglaudą, rūpinosi miesto valgykla, sriuba kasdien pamaitindavo apie 200 alkstančiųjų.

   Nors ir buvo draudžiama, tačiau mieste buvo atgaivinta lietuvninkų vakarų tradicija, surengtas viešas renginys („Darbo balsas“,1918.-Nr.7). Parodyti šie vaidinimai: Dviejų moterų 3 veiksmų drama „Kaip kas išmano, taip save gano“ ir J. Mesnickio 1 veiksmo komedija „Aš numiriau“. Po artistų eilė atėjo giedoriams – bažnyčios choras, vadovaujamas vargonininko, padainavo dainų, be to, pertraukėlėse nuo scenos liejosi ir monologai. Renginyje surinkti 533 cariniai rubliai buvo atseikėti labdarai: gimnazijos bibliotekos įkūrimui, valgyklos ir prieglaudos išlaikymui.

   Visus vykstančius kultūrinius švietėjiškus darbus palaikė Šv. Petro ir Povilo parapijos dvasininkija. Stebuklingai šiltine persirgęs šios parapijos klebonas Anicetas Barakauskas po sekmadieninių mišių iš sakyklos tėviškai ragino parapijiečius pradėti savišvietą. Kuo daugiau žinoti, užsisakyti ir skaityti laikraščius („Darbo balsas“,1918.-Nr.13). Apie tuometinį poveikį ir parapijonių pažangą lygiai po dvejų metų vyskupui Karevičiui klebonas raportuos (Dok. Nr. 3771): „Parapijonys yra giliai tikintys ir dori katalikai. Nors paskutiniu laiku daugel nelaimių ir svetimų kariuomenių buvimas šiek tiek išjudino jų dorą“.

   Ir iš tikrųjų po karinių įvykių krašte kreipti dėmesį į tikinčiųjų dorą vertėjo, ypatingai jaunosios kartos. Tad nenuostabu, kad Ukmergėje tuo metu veikė trys mokyklos: „Saulės“ gimnazija mieste ir dvi pradinės priemiesčiuose. Kunigiškių mokykloje mokytojo Juozo Janickio klausėsi 50 mokinių, Laičiuose – Juozo Pakėno tiek pat mažųjų, mokyklose veikė bibliotekėlės.

***

   Pasakodamas apie darbovietę, „Saulės“ draugijos gimnaziją, direktorius Boleslovas Dirmantas operavo faktais ir sausais administraciniais skaičiais. Visuomeninė 4 klasių mišri gimnazija pradėjo veikti neseniai, iškart po Šv. Velykų. Dabar joje mokosi apie 100 berniukų ir mergaičių. Nors norinčiųjų buvo užsirašę net 800, bet dėl šiltinės mokinių skaičius tragiškai sumažėjęs. Natūralu, nes tėvai dėl vaikų baiminasi. Todėl mokomasi tik pirmose trijose klasėse.

   Mokiniai už mokslą mokėjo 36 rub. per metus, bet to nepakako. Švietimo valdžios, kuri būtų galėjus subsidijuoti veiklą, dar nebuvo, o ir vėliau, jai atsiradus, gerai finansuoti mokyklos administravimo ji nepajėgė. Gimnazijai buvo aukojama. Pavyzdžiui, mirusio Deltuvos klebono Jono Krizostomo Rimkūno testamentu gimnazijos veiklai teko 500 aukso rublių. Šelpė ir turtingesni vietos miestiečiai, susipratę apylinkės ūkininkai. Be to, neturtingiems gabesniems mokiniams padėti buvo įsteigta prieš metus nuo šiltinės mirusios aktyvios visuomenininkės, lietuvybės puoselėtojos Alenos Janulaitytės-Dirmantienės vardo stipendija.

   Priimtas į darbą Felicijonas ilgėliau mokykloje neužsibuvo, patraukė į Šv. Petro ir Povilo parapijos bažnyčią. Paėjęs palei Vilkmergėlę ir užkopęs į kalną, praėjęs šventoriuje stovinčią varpinę, prisistatė klebonui Anicetui Barakauskui, susipažino su vikaru Dominyku Amankausku. Pasipasakojęs apie paskyrimą ir laukiantį darbą gimnazijoje, išklausęs katalikiškojo gyvenimo žinių, įsiprašė nakvynei. Po vakarinių mišių pasilikęs vienumoje, kapelionas apsvarstė prasidėsiantį darbą, santykį su jaunuomene. Permąstė paaštrėjusius vietos lietuvių ir lenkų katalikų santykius.

   Po nepriklausomybės paskelbimo sujudę lietuvninkai buvo pareiškę kai kurių socialinių, kultūrinių ir religinių pretenzijų kitataučiams. Spaudoje  kliuvo ir vietos dvasininkams: „Nežinia, kodėl dvejus metus Ukmergėje nebuvusių lenkų gegužinių pamaldų bažnyčios kunigai jas atnaujino?“ („Lietuvos Aidas“,1918.-Nr.68). Suprantama, neliko skolinga ir antroji, į teisybės paieškas pasinėrusi lenkiškoji pusė. Po daugelio metų rašydamas Vilkmergės istoriją („Eskizai“,2003), kraštietis žurnalistas Mykolas Survila viską sudėliojo prisiminimuose, 1918 metais patriotiškai nusiteikusį Lietuvos kariuomenės pulko kapelioną Juozą Ruškį apibūdino: „Užkietėjęs šovinistas, kreipdavęsis lietuviškai net į tuos, kurie tos kalbos visai nemokėjo“.

   Felicijono, kuris kunigo Stasio Ylos duomenimis turėjo lenkiško kraujo, tautiniai tikinčiųjų kivirčai negraudino ir iš vėžių neišmušė („Pasiryžėliai ir laimėtojai“,1933). Mintys sukosi apie įspūdį padariusią nenaudojamą Trejybės cerkvę, apie istorinį vienuolių pijorų fundumo atstatymą. Kūrė maldos namų perėmimo ir tolimesnio pritaikymo jaunuomenei planus. Paaiškėjo, kad šieji, priklausantys stačiatikiams, 1865 metais buvo pradėti statyti nugriovus apdegusio pijorų vienuolyno ir bažnyčios liekanas. Taip galutinai sunaikinus Šv. Juozapo Kalasanto pamaldžiųjų pijorų ordino poveikį ir atminimą Ukmergėje.

   Anot kraštotyrininko Raimondo Ramanausko 1845 m. uždarius pijorų vienuolyną, bažnyčia ir pastatai buvo perduoti parapijinei Šv. Petro ir Povilo bažnyčiai tik formaliai („Vilkmergė.lt“,2011). Tad nežinia, kodėl carinė valdžia delsė atiduoti pastatus ir žemes dar 1839 m. įsikūrusiai stačiatikių bendruomenei. Juk, anot istorikų Andriaus Marcinkevičiaus ir Sauliaus Kaubrio, 1841 m. stačiatikiai Ukmergėje turėjo atokioje vietoje pastatytą medinę cerkvę, prie kurios miestelėnai suveždavo šiukšles („Lietuvos stačiatikių bažnyčia“,2002). O šventikas nuolatos skųsdavosi dėl nepakenčiamo kvapo, sklisdavusio maldos namuose…

   Ir iš tikrųjų, stačiatikių bendruomenė buvo dėkinga ne kam kitam, bet jo malonybei Aleksandrui bei šventikui Jefimijui Prinevskiui, kurį nuo 1881 m. iki pat I-ojo pasaulinio karo pradžios pakeitė protojerėjus Pavelas Lelikovas.

   Kai 1915 metais vokiečiai okupavo Vilkmergę, Lelikovas tarnavo carinėje kariuomenėje, dauguma stačiatikių su pabėgėlių srautu buvo pasitraukę į Rusijos gilumą. O likę, iš užkariautojų tikėdamiesi tik blogiausio, išgabeno iš Švč. Trejybės cerkvės liturginius daiktus ir sakralines relikvijas į kapinaitėse buvusią Kristaus Prisikėlimo koplyčią. Vokiečiai Švč. Trejybės cerkvę pastebėjo ir užėmė, kariuomenės patogumui įrengė maisto ir pašarų sandėlį, o klebonijoje įkūrė karinį štabą – Soldatenratą.

   Istorikės Reginos Laukaitytės duomenimis, 1918 m. rudenį vyskupas Pranciškus Karevičius kreipėsi į Lietuvos vyriausybę, kad Žemaičių vyskupijos kurijai būtų suteikti įgaliojimai iš okupacinės valdžios perimti ir laikinai valdyti ištuštėjusias cerkves, vienuolynus ir kitą turtą („Lietuvos stačiatikių Bažnyčia 1918-1940“,2001). Bet įgaliojimų perimti stačiatikių nuosavybę ir atgauti cerkvėmis paverstas bažnyčias Augustino Voldemaro vyriausybė vyskupui nesuteikė. Tuomet Kurija parengė įstatymo projektą dėl rusų valdžios konfiskuotųjų bažnytinių turtų grąžinimo. Bet ir šis projektas įstatymu netapo, nes situacija buvo sudėtinga ir dažnai keitėsi.

   Bet katalikai, jau nelaukdami vyriausybės sprendimų, anot R. Laukaitytės, kai kur patys spontaniškai pradėjo perimti ne tik buvusias savo bažnyčias, bet ir stačiatikių cerkves, ardyti jų interjerą, griauti bizantinius kupolus. Todėl vyskupas Karevičius 1918 m. gruodį tvarkai palaikyti paskyrė kunigus į katalikų susigrąžintas Kauno, Panevėžio, Ukmergės ir kitas bažnyčias. Įdomu, kas buvo paskirtas į Švč. Trejybės cerkvę? Gal Juozas Ruškys, bet jis iki 1919 m. vidurio kunigavo Šiauliuose. Gal Ukmergės savanorių bataliono kapelionas kunigas Pranas Garmus? Bet vėlgi, jis tik 1919-jų rugpjūtį atvyko į Ukmergę. Gal tuomet Šv. Petro ir Povilo parapijos vikaras Dominykas Amankavičius? Taip pat neįtikėtina. Tad kas?

   1918-ųjų lapkritį Ukmergėje įvykusiame apskrities Katalikų centro veikėjų suvažiavime į 15 asmenų Tarybą buvo išrinkti šie kunigai: Kapočius, Radžius, Krikščiūnas, Daniusevičius, Poška, Kraniauskas, Babrauskas. Į valdybą, be civilių Gruodžio, Buožio, Reikalos, Šabanavičiaus ir Graužinio, pateko kunigai Daniusevičius ir Poška. Tad vis dėlto kam patikėjo Švč. Trejybės priežiūrą vyskupas? Gal kapelionui Felicijonui Daniusevičiui, o gal pačiam klebonui Anicetui Barakauskui?

***

   Ryte anksti pakirdęs ir susiruošęs į darbą, Felicijonas lėkte lėkė į „Saulės“ gimnaziją, nekantravo susitikti su moksleivija. Norėjo pažadinti jaunuomenės širdyse per karą, epidemiją ir nepriteklius sumenkusius tikėjimo klodus. Dvasingo poreikio ištroškusių širdelių gimnazijoje kapelionas sutiko užtektinai: pirmoje klasėje mokėsi 30 berniukų ir 2 mergaitės, antroje – 27 berniukai ir 5 mergaitės, trečioje – 26 berniukai ir 7 mergaitės. O ir pedagogų kolektyvą sudarė išsimokslinusios asmenybės: istoriją dėstė direktorius Boleslovas Dirmantas, gamtos pažinimą – jo pavaduotojas, mokytojas Paulius Gumbelevičius, matematiką – Julijonas Buožis („Lietuvos mokykla“,1918.-Nr.5-6). Felicijonui, pradedančiajam tikybos mokytojui, teko pasistengti ir parodyti save. Moksleiviai jam neliko abejingi, įdėmiai klausėsi, stropiai atsakinėjo į klausimus ir vykdė užduotis.

   Po kelių mėnesių užderėjo ne tik tiesioginio darbo, bet ir popamokinės veiklos vaisiai – įsikūrė ateitininkų kuopa. Jos valdybos nariais tapo Pranas Telksnys, Karlas Žukauskas, Mykolas Mikalajūnas, Sofija Staikūnaitė. Kunigo Stasio Ylos prisiminimais, moksleivius kuopos užsiėmimai traukė. Juose dėmesingai buvo nagrinėjami tikybos, filosofijos, literatūros, gamtos mokslų, žurnalistikos, abstinencijos, mandagumo ir kiti jaunimui rūpėję klausimai. Kartais buvo deklamuojama poezija, svarstomi kasdieniai reikalai. Todėl netrukus kuopos nariais tapo gabieji gimnazistai: Jonas Žižys, Genovaitė Kuzmaitė, Juozas Blusys ir kiti.

   Nors tikybos mokytojas darbu ir veiklia pradžia buvo patenkintas, bet mintys sukosi kitur ir nešė toliau. Rūpindamasis moksleivių sielovada ir užimtumu, Felicijonas galvojo apie neveikiančią cerkvę mieste. Tad, vos tik moksleiviai pasileido į visas puses vasaros atostogų, kapelionas ryžosi kontraversiškam, tačiau svarbiam žingsniui. Kreipėsi su prašymu į vyskupą Pranciškų Karevičių dėl Švč. Trejybės cerkvės paskyrimo katalikų parapijai. Nieko nelaukdamas kreipėsi ir į vokiečių karo vadovybę Soldatenratą. Prašė atiduoti cerkvę vietos katalikų moksleivių reikalams.

   Tolimesnis cerkvės ir klebonijos grąžinimo kelias, anot Igno Vareikio buvo nelengvas („Pasiryžėliai ir laimėtojai“,1933). Atsakymo iš vokiečių nesulaukęs Felicijonas nedelsė, pradėjo organizuoti stipresnes pajėgas. Sudarė aktyvių parapijiečių komitetą iš tikinčiųjų: Paškevičiaus, Povilonio, Chaleckio, Vareikio ir kitų. Pas vokiečius su tuo pačiu reikalavimu jau nuėjo visas organizacinis komitetas. Kai ir šito nepakako, padedamas komiteto kapelionas suorganizavo išplėstinę delegaciją, kuri, lydima žmonių minios, dar sykį kreipėsi į Soldatenratą su prašymu. Ir jau po šio išmaningai suorganizuoto veiksmo vokiečiams nebeliko kur trauktis, leidimas perimti cerkvę buvo išduotas.

   Įvykius su nerimu sekę vietos stačiatikiai buvo nepatenkinti, reiškė pretenzijas, siūlė vokiečiams sprendimą atšaukti, į pagalbą pasikvietė stačiatikių dvasininką. Tačiau F. Daniusevičius, komiteto nariai, dalyvaujant parapijos ir apylinkės kunigams bei daugybei gyventojų, suskubo peršventinti cerkvę į katalikų bažnyčią. Įvedė moksleiviams pritaikytas pamaldas. Ir kiek po šito įvykio kapelionas Daniusevičius turėjo rūpesčių ir dvejonių, kiek teko jam iškentėti, žinojo vienintelis žmogus – pas jį atvykusi mama.

   Kunigo St. Ylos prisiminimais, po to Felicijonas dar daug vargo turėjo dėl klebonijos pastatų ir sodo, kuriuos, vokiečiams išsikrausčius, buvo užėmęs Žemės reikalų įgaliotinis Lubinas. Pastarasis apie jokį geranorišką jų perdavimą net negalvojo, kaip įmanydamas vilkino sugrąžinimo terminus, buvo pasitelkęs net valdžios pareigūnus. Tačiau tvirtai įsitikinęs kapelionas manė kitaip – prie bažnyčios turėjo būti ne tik klebonija, bet ir pagalbiniai pastatai, žemė. Viskas paprasta – tai tik sugrąžinimas to, kas kažkada priklausė katalikams ir Romos Bažnyčiai.

   Kilusios problemos dėl pastatų praėjus kuriam laikui išsisprendė. Naujoji Ukmergės Švč. Trejybės bažnyčia ir klebonija po truputėlį virto pulsuojančiu religiniu ir kultūriniu centru. Atlaidumą ir dvasią bažnyčioje įprasmino nuo spalio kapeliono įvestos rožančiaus pamaldos, vaikų globotinės Švč. Mergelės Marijos garbinimas. Švč. Panos garbės litanijai Felicijonas pritaikė ir naują melodiją. Kai ją giedojo moksleivių choras, bažnyčioje sklisdavo nežemiški garsai, kurie pakerėdavo jaunuosius dalyvius, masino tikinčiuosius, atsitiktinius klausytojus, praeivius.

   1918-ųjų rudenį Daniusevičius iš okupacinės vokiečių valdžios išsirūpino teisę organizuoti jaunimą ir į pavasarininkų kuopas. Važinėjo po apylinkes, įkalbinėjo ir steigė skyrius miesteliuose: Pagiryje, Vadokliuose, Deltuvoje, Siesikuose ir kitur. Greitai kuopos išsiplėtė po visą Ukmergės apskritį. Nors jų veikimo centras iš pradžių buvo Šėtoje, vėliau, atsiradus galimybei, jis buvo perkeltas į Ukmergę. Kuopų veikimu – įvairiomis paskaitomis, vakariniais kursais, susirinkimais ir renginiais – miesto ir kaimo jaunimui buvo suteiktos vienokios ar kitokios mokslo žinios, perteikti estetinio suvokimo įgūdžiai.

   Toje prasmingoje veikloje kapelionas buvo ne vienas, anot kunigo Ylos, su juo koja kojon žygiavo ir gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas Stasys Gruodis, kiti pedagogai. Veiklių asmenybių dėka šalia gimnazijos įsisteigė bendrabutis, kur už prieinamą kainą moksleiviai galėjo apsigyventi, buvo globojami.

   1918-ųjų lapkritį pradėta kurti ir pirmoji nepriklausomos Ukmergės miesto piliečių savivalda. Iš į jos Komitetą patekusių 9 lietuvių, 10 lenkų, 12 žydų ir vieno ruso buvo išrinktas miesto viršininkas, ir ne kas kitas, o gimnazijos direktorius Boleslovas Dirmantas. Tačiau vokiečiai į tai nereagavo, Komiteto, o vėliau ir tautinių frakcijų sistema, išrinktosios miesto Tarybos nepripažino.

   Veikla miesto Taryboje nesutrukdė švietimo ministerijos įgaliotiniui, advokatui Dirmantui rūpintis prisiimta misija – „Saulės“ gimnazija. Beje, švietimo reikalus Ukmergės apskrityje tvarkyti jau skubėjo ir antrasis, ministerijos paskirtas įgaliotinis, mokytojas Viktoras Tamulevičius. Ir nieko čia keisto, švietimo padėtis keitėsi į gerąją pusę.

   Ūgtelėjo gimnazijos kontingentas, artinantis žiemai mokykloje mokėsi 142 mokiniai. Buvo priimta nauja prancūzų kalbos mokytoja – Žičkaitė. Katalikų jaunimo organizacijos „Pavasaris“ iniciatyva prie gimnazijos veikė sekmadieniniai mokymosi kursai. Juose 80 jaunuolių krebždeno plunksnomis, skaitė, skaičiavo, be to, klausėsi geografijos, istorijos ir dainavimo pamokų („Laisvoji Lietuva“,1918.-Nr.13).

***

   1918 m. gruodis Ukmergėje tapo atšiaurių istorinių įvykių ir politinių permainų slenksčiu. Veikiama Vilniaus LKP (b) Karinio-revoliucinio komiteto, valdyti miestą norą pareiškė gruodžio 1-ąją Ukmergėje pradėjusi veikti LKP organizacija. Jos įkūrėjas Petras Meilus, kilęs iš Žemaitkiemio valsčiaus Valtūnų kaimo, tam tikslui sudarė ir pogrindinį revoliucinį komitetą. Netrukus mieste pasklido proklamacijos su šūkiais „Žemę – valstiečiams, fabrikus – darbininkams, valdžią – taryboms!“ („Ukmergės miesto istorija“, 1963). Kilo nesusipratimai besikuriančiame ir administravimo mandato iš vokiečių negavusiame tautiniame valsčiaus Komitete. Kilo sąmyšis tarp miesto ir apylinkių gyventojų, artėjo politinės permainos.

   Tad, kai tik po Kalėdų vokiečiai iš Ukmergės pasitraukė, teisėtai išrinktas valsčiaus Komitetas nebedelsė, kuo skubiausiai ėmėsi darbų. Organizavo miliciją, saugą, sutvarkė ligoninę ir įvairiais klausimais padėjo gyventojams. Savivaldybę parėmė ir nepriklausomos Lietuvos vyriausybė – svarbiems ūkio reikalams ir maistiniams grūdams iš vokiečių pirkti paskolino 50000 markių sumą.

   Pasinaudoję tarpuvaldžio situacija, nesnaudė ir revoliucionieriai. Išėję iš pogrindžio, stojo į atvirą kovą. Įvykius analizavęs žurnalistas Julijonas Petronis nurodė („Ukmergė“,1976), kad siekdami perimti valdžią, Ukmergės bolševikai kaip įmanydami spartino įvykių eigą, ieškojo pagalbos. Sužinoję, jog Utenoje karaliauja raudonarmiečiai, pasiuntė delegaciją jų pasikviesti į miestą prie Šventosios. Tad netrukus, 1919 m. sausio 8-osios pavakary, pro Vidiškius į Ukmergę artinosi Raudonosios armijos Pskovo šaulių divizijos I-osios brigados pajėgos.

   Valdžios užgrobimas istoriniame mieste vyko pagal Laikinosios revoliucinės vyriausybės standartinį planą. Į Ukmergę iš Vilniaus atvyko įgaliotinis Juozas Pūkas, kuris, pasitaręs su karinio dalinio politruku Pupko ir kitais, sukvietė miesto dirbtuvių ir įstaigų biedniokus į agitacinį susirinkimą. Įtikinėti siekti valdžios ir įvesti tvarką bei teisingumą, savaime suprantama, jų ilgai nereikėjo. Tad sausio 10 d. jau buvo sudaryta laikinoji valdžia – Ukmergės miesto ir apskrities revoliucinis Karo komitetas.

   Buvo paleista teisėta valdžia – Ukmergės valsčiaus Komitetas, jėga užimtos miesto Tarybos, valdybos ir policijos administracinės patalpos, pradėtos steigti revoliucinės komunos. Nacionalizuotas bankas, ponios Turčinskienės plūgų dirbtuvė ir kitos įmonės. Nacionalizuotų gėrybių apsaugai buvo sudarytas „Revoliucinių iškovojimų apsaugos“ būrys.

   Susitvėrusi revoliucinė valdžia ir jos veiksmai ne visiems gyventojams patiko, tai vienur, tai kitur bolševikai ar jų patikėtiniai susilaukdavo pasipriešinimo. Ūkininkai, inteligentai, amatininkai, pirkliai ir kunigai kaip įmanydami stojo ginti kitos, tikrosios valdžios, nepakluso revoliuciniam perversmui, tradicijas ir paveldą griaunančioms reformoms. Vidaus reikalų liaudies komisaro nurodymu išgyvendinti teroro apraiškas Ukmergės pavieto politiniu komisaru buvo paskirtas komunistas Skalė.

   Negana to, buvo susirūpinta netgi pačių revoliucionierių lojalumu. Partinei priežiūrai, vidinės drausmės palaikymui, ideologijos ir veiksmų strategavimui buvo įkurtas Ukmergės miesto ir apskrities komunistų partijos komitetas. Jo nariais tapo jau pasižymėję senbuviai: Tamašauskas, Grybauskas, Pupko ir Meilus; vadovavimas buvo patikėtas Vincui Brigmanui. Naujasis darinys netruko pasireikšti. Pirmasis ir pats svarbiausias tuometinis jo uždavinys buvo rekvizicijos, Raudonosios armijos ir miesto aprūpinimas maistu ir pašarais.

   Ukmergės revoliucinė valdžia po pakilių propagandinių veiksmų pradėjo formuoti ir vykdomąją valdžią. Ėmė funkcionuoti apskrities revoliucinio komiteto skyriai: maisto, finansų, ūkio, politinis-organizacinis ir liaudies švietimo. Pastarojo vedėjas K. Šičkus domėjosi jau ne tik apskrities mokyklų, gimnazijos ir 8 kaimo pradinių bendrąja padėtimi, bet ir kadrais. Atrinkinėjo ir svarstė mokytojų kandidatūras, jų biografijas, o svarbiausia – tinkamumą eiti pareigas.

   1918 m. keturioms savaitėms Šv. Kalėdų atostogų paleisti „Saulės“ gimnazijos mokiniai, pajutę ideologines permainas, su nerimu laukė sugrįžimo į gimnaziją. Revoliucionierių kovą su senuoju ir atgyventu pasauliu nerimastingai pasitiko ir tikybos mokytojas Felicijonas Daniusevičius. Praėjus kelioms savaitėms po įvykusio neteisėto valdžios užgrobimo Ukmergėje, jam pasirodė, kad atsikartoja Peterburgo įvykiai. Esant tokiai situacijai, jis nebematė prasmės likti Ukmergėje ir dirbti vietos gimnazijoje, mieste tapo nepageidaujamu asmeniu. Nematydamas išeities kapelionas kreipėsi (Dok. Nr. 109) į Žemaičių vyskupijos kuriją dėl jo iškėlimo. Ir vis dėlto po įvykusio Kaune slapto susitikimo su vyskupu Pranciškumi Karevičiumi ir generalvikaru Kazimieru Šauliu, kapelionas sutiko pasilikti ir toliau darbuotis Ukmergės „Saulės“ gimnazijoje.

   Tokiu metu taip pasielgti galėjo tvirta, savimi pasitikinti asmenybė. Nes  komisaras Zigmas Angarietis kitaip manantiems nieko gero nežadėjo ir be atokvėpio šienavo nepriklausomos Lietuvos želmenis, ypač ūkininkus ir kunigus („Komunistas“,1919.-Nr.16).

***

   Vinco Kapsuko vadovaujamos vyriausybės išleistas mokyklų dekretas (1919 m. bal. 5) Lietuvos švietimui pranašavo liūdną ateitį. Bet kurių religijos dalykų (tikybos, biblijos ir t.t.) mokymas toliau nebegalėjo vykti, buvo uždraustas. Visų konfesinio pobūdžio mokyklų – cerkvinių, bažnytinių, parapijinių, chederų, talmudų – laukė liūdna baigtis – uždarymas. Jų vietoje turėjo veikti visuomenės įstaigos. Kaip ir tikėtasi, dvasininkams buvo uždrausta dirbti mokyklose.

   Kunigo Stasio Ylos duomenimis, po kalėdinių atostogų atnaujinusiai savo veiklą Ukmergės „Saulės“ gimnazijai naujoji valdžia kaip įmanydama kaišiojo pagalius į ratus ir su savo direktyvomis trukdė. Nežiūrint to, kunigas Daniusevičiaus mokykloje dirbo, ir jo pastangomis veiklą joje pasisekė išlaikyti iki 1919 m. kovo pradžios. Tačiau, kai tik nepriklausomos Lietuvos kariuomenė, vadovaujama generolo Silvestro Žukausko, pradėjo kryptingai atakuoti bolševikus, mieste prasidėjo represijos – buvo suimami iškilesnieji inteligentai, dvarininkai, ūkininkai.

   Kai buvo areštuotas gimnazijos direktorius Boleslovas Dirmantas, laisvėje likę mokytojai pabūgo to paties ir gimnazijoje jau nepasirodė. Be priežiūros likusi privati švietimo įstaiga buvo uždaryta. Bendraminčiai, matydami, kad ir kapelionui F. Daniusevičiui gresia pavojus patekti į raudonųjų rankas, patarė jam bėgti už fronto linijos. Tačiau Daniusevičius nesutiko, ėmė slapstytis Ukmergėje, dažniausiai prie arklių turgaus pas Jovaišas. Pavojui nemažėjant, Igno Vareikio įkalbėtas, kapelionas išvyko iš miesto ir apsistojo Bimūnų kaime. Atrodo, kad tai buvo padaryta pačiu laiku, nes iš Vilniaus lenkų legionierių stumiamas į Ukmergę jau lėkė pats bolševikų vadas Vincas Kapsukas ir visa revoliucinė komanda.

   Ar tik ne tuo metu Ukmergėje pasirodė stačiatikių šventikas Pavelas Lelikovas? Anot R. Ramanausko, jis „kažkaip sugebėjo susitarti“ ir atgauti cerkvei priklausiusius pastatus bei žemę. Įdomu, kaip? Proletariato ir valstietijos revoliuciniai įsitikinimai vargu ar leido dvasininkui derėtis, nekalbant apie prašymus disponuoti pastatais ar žeme. Beje, šventikui imtis veiksmų gal ir buvo dėl ko – nebeveikianti Švč. Trejybės bažnyčia/cerkvė, dingęs jos kunigas Felicijonas.

   Kaip ten bebūtų buvę, bet po pirmojo Lietuvos artilerijos pabūklo šūvio į Deltuvos Švč. Trejybės parapijos klebonijoje veikusį raudonarmiečių štabą, pasibaisėję bolševikai nerimavo ir Ukmergėje. 1919 m. gegužės 3-ąją su miestiečiais atsisveikindamas Vincas Kapsukas įtikinėjo: „Nenusiminkit, draugai, nes grįšime tikriausiai“. Paskutiniai revoliucijos vado žodžiai tapo pranašiški, bet išsipildė tik po trisdešimties nepriklausomos Lietuvos metų.

   Istorikas Vytautas Leščius nurodo, kad Ukmergės išvadavimo iš bolševikų operaciją suplanavo Maksimas Katchė, pasižymėjęs dar carinėje armijoje („Lietuvos valsčiai // Giedraičiai“,2009). Be karininko Jono Variakojo vadovaujamo Panevėžio bataliono, kautynėse dalyvavo ir saksų 18-jo pulko vado V. Zeschau savanoriai. Ir atsitik tu man taip, kad puolimas prasidėjo panaudojus aviaciją, kuomet miesto aikštėje Vincas Kapsukas rėžė istorinę kalbą! Sparčiai žygiuojančios Panevėžio bataliono ir vokiečių pėstininkų voros, nesutikusios pasipriešinimo, Ukmergę pasiekė 14 valandą. Tada mieste vienur dar šlamėjo, kitur jau buvo trypiamos raudonos vėliavos. Po operacijos į nelaisvę buvo paimti 500 belaisvių, ginklai ir kitoks turtas.

   Nuvijus bolševikus iki Radiškio tilto, kapelionas Felicijonas Daniusevičius nebelaukė, iš Bimūnų pėstute patraukė į Ukmergę. Sugrįžo į gimnaziją ir vienas pirmųjų ėmėsi darbo. Reikėjo sugrąžinti mokslą į senąsias vėžes, nes bolševikai per keturis mėnesius švietimą buvo kardinaliai pertvarkę. Suimtas gimnazijos direktorius Boleslovas Dirmantas bolševikams traukiantis atsidūrė Daugpilyje, vėliau Smolenske („Nepriklausoma Lietuva“1919.-Nr.30).

***

   Besirūpindamas gimnazijos reikalais, Felicijonas nepamiršo ir Švč. Trejybės bažnyčios. Atnaujino pamaldas, laukė žinių iš Žemaičių vyskupijos, tikėjosi žadėto paskyrimo ją administruoti.

   Džiaugėsi į Ukmergę sugrįžusia laisve, rūpinosi „Saulės“ gimnazija, moksleivijos švietimu. Atnaujino pamokas, o svarbiausia, sudarė salygas jaunimui užbaigti metų kursą. Jo bendradarbis, gimnazijos mokytojas Stasys Gruodis, stebėjosi tuometiniu Felicijono aktyvumu ir atsidavimu. Daugelis moksleivių skubėdavo pas kapelioną su savo rūpesčiais pasitarti, iš jo buto išeidavo sustiprėję dvasiškai, gavę reikalingų patarimų, nuraminti („Lietuvos Mokykla“,1921.-416 p.).

   Matydamas, kad gimnazijai išsilaikyti suaukotų lėšų nepakaks, laikinai einantis direktoriaus pareigas Felicijonas Daniusevičius kreipėsi į Švietimo ministeriją su prašymu ją paremti. Ir sulaukė vienintelio pasiūlymo – suvalstybinti gimnaziją.

   Pedagogo Kazimiero Mačėno surinktais duomenimis tai įvyko 1919-ųjų liepos mėnesį („Ukmergės Antano Smetonos istorija“,?). Tą patį mėnesį Švietimo ministerijos įsakymu (Nr.1453) vadovauti gimnazijai iš Panevėžio atvyko mokytojas Jonas Baronas.

   Suvalstybinus gimnaziją, greitos paramos iš ministerijos nebuvo sulaukta, reikėjo suktis patiems. Vasarą pedagogai tvarkėsi ūkio srityje, buvo komplektuojamos moksleivių klasės, mokytojų kolektyvas. Gimnazijai ne ką galėjo pagelbėti ir ką tik veikti pradėjusi Ukmergės miesto Taryba: antrajame posėdyje išrinktas miesto burmistras Šurna, viceburmistras – Henrikas Charmanskis, magistratas.

   Gerbūvį nualinę militaristiniai režimai, to padariniai, vertė gyventojus su nepasitikėjimu žiūrėti net ir į teisėtą valdžią. Per kelerius metus vykstanti kova už vieną ar kitą politinę tiesą, teroru ir prievarta brukamą pertvarką padarė savo. Nelyginant žaltys tarp gyventojų rangėsi įtarumas, tarp kaimynų – lietuvių, žydų, rusų, lenkų senbuvių – priešiškumas. Į paviršių kilo konfesiniai nesutarimai, ryškėjo spręstinos problemos.

   Aistras kurstė išsidanginusių bolševikų užsilikę POW grupuotės agentai, želigovskininkų išpuoliai prieš Lietuvos nepriklausomybės gynėjus: miliciją, valdžios pareigūnus, taikius gyventojus. 1919-ųjų vasarą Ukmergės kapinėse atgulė pirmieji Lietuvos savanoriai: Kazys Černiauskas, Aleksandras Mongirdas, Simas Jatkonis. Jų laisvas apsisprendimas mirti už Tėvynės laisvę įkvėpė likusius gyvuosius, sveiko patriotizmo bangos vilnijo Lietuvos žemėje.

***

   Rudenį žinių ištroškę jaunieji Ukmergės miesto ir apylinkių jaunieji gyventojai sugužėjo mokytis į lietuvių gimnaziją, pradžios mokyklėles. „Kas tu esi?“ – klausinėjo mokytojai mažųjų ir kantriai laukdavo atsakymo – „Lietuvytis“. Kaip žirnius į sieną tokius  atsakymus berdavo moksleiviukai, o vėliau kuo puikiausiai nusiteikę klausydavosi mokytojų pamokų.

   Mokytis gimtąja kalba Ukmergėje norėjo ne tik lietuvyčiai, bet ir lenkų ar žydų atžalos. Tuo susirūpinęs viceburmistras lenkas H. Charmanskis miesto Taryboje pateikė siūlymą ir dėl lenkų mokyklos įsteigimo. Siūlymas buvo palaikytas daugumos išrinktųjų, spalio posėdyje patvirtintas, buvo ieškomos ir surastos patalpos. Pralinksmėjus lenkiukams, gerų žinių sulaukė ir žydų vaikai, jų savišvietai duris atvėrė žydų Kultūros draugijos liaudies mokykla („Ukmergės žydų bendruomenės istorija“,2008).

   Pagaliau pasisekė ir Ukmergės gimnazijos kapelionui Felicijonui Daniusevičiui, jis  sulaukė įvertinimo iš Žemaičių vyskupijos. 1920 m. balandį vietoje kunigo Juozo Ruškio jis buvo paskirtas Ukmergės Švč. Trejybės bažnyčios rektoriumi („Ganytojas“,1919.-Nr.4). O Ruškys buvo iškeltas į Zarasų Švč. Mergelės Marijos parapiją ir, praėjus metams po to, jis tapo Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčios rektoriumi.

   Kunigo Ylos prisiminimais, kapelionui Daniusevičiui vyskupijos pasitikėjimas po atviros, triukšmingos, daug fizinių ir psichologinių jėgų pareikalavusios jo kandidatavimo rinkimuose į Steigiamąjį Seimą kampanijos buvo atgaiva, gurkšnis saldaus nektaro. Įsimintinuose rinkimuose nuo Lietuvos krikščionių demokratų partijos drauge su juo kandidatavo ir buvęs kolega mokytojas Stanislovas Gruodis bei Lyduokių mokytoja Magdalena Pauliukaitė.

   Norėdamas patekti į Seimą, šūkiais, kaltinimais ir pažadais Lietuvoje svaidėsi ne vienas. Tačiau Felicijonas su kolegomis elgėsi kitaip. Ukmergės apylinkės parapijose jis kūrė Krikščionių demokratų partijos skyrius, kvietė gyventojus į susirinkimus, atvirai klojo tiesą apie grėsmingą politinę padėtį. Ne vienoje vietovėje susidurdamas su iškalbingais, prieštaraujančiais socialistinių ir kitų partijų oponentais.

   Dėl jau nebe pirmo viešo, kartais ir per griežto Lenkijos siekių Lietuvoje vertinimo, nepriklausomybę kuriančios Lietuvos išdavikų smerkimo ir pastangų gerinti darbininkų padėtį daugelis Felicijono nemėgo, jautė kapelionui priešiškumą ir neapykantą. Anot kunigo St. Ylos, ant tikybos mokytojo pamazgas pylė ne viena įsižeidusi asmenybė, dar daugiau, buvo trukdoma jo veiklai. Vis dėlto lietuvių, net ir tarp ne katalikų, už atvirumą, tiesos sakymą Daniusevičius buvo mylimas ir gerbiamas.

***

   Nors į Seimą Felicijonas nepateko, bet nenusiminė, džiaugėsi išrinkto kolegos pabaiskiečio Stanislovo Gruodžio sėkme. Pačiam reikėjo susikaupti, nusiraminti, atgauti fizines jėgas, sustiprinti sveikatą, rūpintis sielovada, moksleivija.

   Atnašavimui ir maldai erdvės pakako Švč. Trejybės bažnyčioje, kuratoriškos veiklos – gimnazijoje, o siela veržėsi gilintis, kurti ir šviesti. Ne be jo pagalbos buvo įsteigtas ir nuo metų pradžios aktyviai veikė Lietuvos katalikių moterų draugijos Ukmergės skyrius, valstybinėje lietuvių gimnazijoje – mokinių šaulių pagalbos būrys.

   Savivaldybei pagelbėjus prasidėjo ir Ukmergės Švč. Trejybės bažnyčios išorės pertvarkymo darbai. Statybinių darbų organizacinis krūvis gulė ant rektoriaus Felicijono Daniusevičiaus pečių. Reikėjo rūpintis ne tik jos išorės atnaujinimu, bet ir įsigyti trūkstamo bažnytinio inventoriaus. Nors ritmingai darbų eigai ir kitiems sumanymams kliudė pinigų stoka, paskendęs darbuose ir veikloje rektorius Felicijonas vis dėlto džiūgavo matydamas atnaujinamą bažnyčią, kūrė ateities planus.

   Tai pastebėjo ir laimingai iš bolševikų nagų ištrūkęs ir į Ukmergę sugrįžęs buvęs lietuvių gimnazijos direktorius Boleslovas Dirmantas. Paskirtas karo komendantu, jis laimėjo rinkimus į vietos Tarybą, vėliau buvo išrinktas Ukmergės miesto burmistru, ėmė kloti savivaldos pamatus. Įnirtingai kuopė užsilikusius raudonosios ideologijos padarinius ir ją puoselėjusius kovotojus, kūrė nepriklausomą katalikišką miestą.

   O tai daryti nebuvo taip paprasta ir lengva, trūko sutarimo. Nesusikalbėjimų buvo ne tik politinėje plotmėje, bet ir miesto Taryboje tarp tautinių frakcijų, atsainumo, o ir nesusipratimų užteko – darbo, ūkio, aprūpinimo maistu ir saugos srityse. Burmistro komandai nepasisekė pirmoji Vasario 16-osios šventė Ukmergėje, kai miestas skendėjo gėlėse ir plevėsavo tautinės vėliavos.

   Iš pradžių viskas ėjosi pagal planą, visuomenė rinkosi į iškilmingas pamaldas Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, klausėsi mišių ir klebono Aniceto Barakausko pamokslo. Pamaldoms pasibaigus, iš bažnyčios į miesto aikštę pajudėjo minios tikinčiųjų, žygiavo pulko kariai su karo orkestru ir atrodė, kad visos šventės dalys pavyks kuo puikiausiai. Tačiau į aikštę sugužėję miestiečiai liko nusivylę – jokio šventinio pasveikinimo nesulaukė, kalbų neišgirdo, o ir kariai nužygiavo į dalinį. Tad dar kiek palukuriavę gyventojai išsiskirstė. Minioje pradingo ir vienintelė katalikių moterų skyriaus nešta vėliava su šūkiais. Nepatenkinti ukmergiškiai apkaltino valdžią: „Ar reikėjo tokioms iškilmėms ruošti skirti apsnūdusią ir iš dalies sabotažinę komisiją?“

   Minėtas nesusipratimas ar nemalonus incidentas be atgarsio neliko, tapo gera pamoka savivaldos kūrėjams, burmistrui. Juk Ukmergės apskrities karštose vietose, prie demarkacinės linijos, beveik kasdien vyko įžūlūs išpuoliai, kėsinantis į nepriklausomos Lietuvos valstybę. Tai vienoje, tai kitoje gyvenvietėje – Lyduokiuose, Želvoje, Vepriuose, Bagaslaviškyje, Gelvonuose – poškėjo šūviai, buvo bandomas karinis budrumas, ruošiamasi sudėtingesniems kariniams veiksmams. Lenkų legionieriai elgėsi ne pagal valstybinius susitarimus, įvykius stebint konflikto užgesinimo tarpininkui – Tautų sąjungai.

   Ar galėjo į visa tai ramiai žiūrėti nepriklausomos Lietuvos žmonės? Vykstant priešiškiems ir nepageidaujamiems įvykiams, likti nuošalyje? Savaime suprantama, kad po kiekvieno žuvusio savanorio kareivio ar taikaus gyventojo, širdį persmelkiančio gerbūvio sunaikinimo kilo noras veikti, gintis. Be militaristinės apsaugos, šalyje spontaniškai kūrėsi pilietiniai pagalbos Lietuvai ir kovotojams judėjimai. Svarbiu veiksniu tapo Lietuvos Gynimo komiteto įsteigimas, jo skyrių kūrimasis apskrityse, parapijose, valsčiuose. „Pozicijose kareivių kojos šąla, rankos šautuvą belaikant stingsta. Megzkite pirštinių ir kojinių ir siųskite į Vyriausiąjį Gynimo komitetą“, – mirgėjo laikraščiuose raginimai. Ir niekas neliko abejingas.

   Ukmergės pavasarininkai, kuruojami kapeliono Daniusevičiaus, spalio 24-ją nusprendė irgi imtis veiksmų. Numegzti kareiviams pirštinių ir kojinių, prižiūrėti ir aprūpinti maistu Ukmergės ligoninėje gydomus sužeistuosius kareivius. Be to, apsispręsta padėti šauliams steigti skyrius apylinkių miesteliuose, ginti Tėvynę („Laisvė“,1920.-Nr. 229). Neatsiliko ir jaunieji ateitininkai, jie Gynimo komitetui pinigus rinko ruošdami vaidinimus. Pasitelkę bendraminčius, pastatė ir suvaidino Žemkalnio komedijėlę „Tarnaitė pamokė“, Fromo-Gužučio pjesę „Ponas ir mužikai“.

   „Šioje sunkioje Tėvynės gynimo valandoje, kada neišvengiamai tenka pakelti visas kariavimo sunkenybes ginant kraštą nuo neteisėtų priešininkų antpuolių, pakelkite širdis prie Dievo“,- kreipėsi Žemaičių vyskupas Karevičius į dvasininkus ir tikinčiuosius (Aplinkr. Nr. 2520). Jis ragino susitelkti ir melstis, „idant Galybių Viešpats suteiktų pagalbą, grąžintų taiką ir ramumą“ Lietuvai.

   Ir katalikai meldėsi. Ukmergės Šv. Petro ir Povilo parapijos bažnyčioje buvo pamokslaujama dviem – lietuvių ir lenkų – kalbom. Ko Dievulio prašė atnašaudami skirtingų, tarpusavyje supriešintų, nesutariančių tautybių gyventojai, kaimynai? Nei vieni, nei kiti nenorėjo karo, žudynių, prievartos, o tik taikos, ramybės, palaimos namams.

   Ir vėl už lenkiškus pamokslus kliuvo klebonui Anicetui Barakauskui nuo lietuvnikų, šnairavo į jį ir jaunieji dvasininkai. Kodėl tokiu momentu, kai net 65 kunigai pareiškė vyskupui norintys eiti ginti Tėvynės, Ukmergės bažnyčioje girdisi lenkiškos molitvos? Kas per daug, tai jau per daug – „Pataikauti lenkams, ypač šiuo metu, kada jie su kardu rankoje, liedami mūsų brolių kraują veržiasi, visai yra ne laiku“,- dėstė litvomanai („Laisvė“,1920.-Nr. 215).

   Taikai įsigalėti maldos nepadėjo, užpuolimai suintensyvėjo, imtasi ir svaresnių karybos veiksmų. Reikėjo išmėginti už demarkacinės linijos esančias karines formuotes, įbauginti taikius Lietuvos gyventojus. Spalio 31 d. lenkų aeroplanas praskriedamas iš kulkosvaidžio apšaudė Širvintas, numetė bombą ant Pabaisko. Laimei, į susibūrusius su arkliais žmones nepataikė ir niekas nenukentėjo. Aeroplanas atgalios negrįžo, bet dar užsuko į Ukmergę. Visai netikėtai išniręs pačiame jos centre, bombardavo ir iš kulkosvaidžio apšaudė miestą. Vienas sviedinys pataikė į Švč. Trejybės klebonijos sodą, kiti krito, kur Kauno ir Vilniaus gatvių sankryžoje – turgaus aikštėje, vyko prekyba. Buvo šventadienis, daug susirinkusių žmonių.

   Nuo sprogimų tąkart nukentėjo apie 50 žmonių. Kol suskubo atvykti sanitarai, daugelis kaimiečių užmuštus ir sužeistus artimuosius paskubomis išsivežė vežimais, kitais, lenkais ir žydais, pasirūpino patys giminaičiai. Todėl sprogimų vietoje buvo surasti tik 7 žuvusių kūnai, dar apie 13 nuo žaizdų mirė ligoninėje, 7 gyvybėms grėsė pavojus. Nukentėjo tik civiliai gyventojai, daugiausia žydai, buvo ir lietuvių, lenkų aukų.

   Apie įvykį sužinoję Amerikos Raudonojo kryžiaus atstovai nutarė nukentėjusiems pagelbėti, siūlėsi mieste įrengti laikiną 50 vietų lovų ligoninę sužeistiesiems („Lietuva“,1920.-Nr.239). Kadangi šis incidentas ar teroro aktas buvo paviešintas užsienio spaudoje, buvo sulaukta ir viešo pasiaiškinimo iš Lenkijos. Varšuvos radijo žiniomis, kaltinimai, mesti dėl šio įvykio Lenkijai, buvę nepagrįsti ir neteisingi – visiškas melas. Pirmiausiai dėl to, kad Ukmergėje gyveno lenkų tautybės žmonės. Antra, jei antpuolis ir buvo, jis buvo įvykdytas trečiosios šalies aviacijos, kuri siekė sukiršinti vietos gyventojus prieš lenkus („Lietuva“,1920.-Nr.248).

   Kaip pasibaigė šis tragiškas incidentas ir kas prisiėmė atsakomybę, žinių nėra. Taip pat, gal tik kol kas, nežinoma ir kur buvo palaidoti žuvusieji. Svarbi Ukmergės istorijos dalis yra netyrinėta, netgi šiandien, praėjus dešimtmečiams po nepriklausomybės atkūrimo.

   Beprecedentinis įvykis ilgam išmušė iš vėžių Ukmergės ir jos apylinkių gyventojus, dar ilgokai ir pagrįstai liejosi kaltinimai Vilniaus okupantų pusei. Drauge su gyventojais piktinosi ir Švč. Trejybės bažnyčios kuratorius Felicijonas Daniusevičius. Juk jis tik dėl laimingo atsitiktinumo sprogimo metu nebuvęs klebonijoje ir išlikęs gyvas.

   Anot kunigo Stasio Ylos, sukrėtęs visuomenę įvykis vis dėlto paveikė kapelioną, jis drauge su aukų ir nukentėjusiųjų artimaisiais giliai liūdėjo. Užsidaręs meldėsi ir atnašavo vienumoje – Švč. Trejybės bažnyčioje. Galop, 1921 m. balandį, susirgo.

   Vėliau, kiek sustiprėjęs, drauge su mokytoja A. Danilaite ir kitais įsteigė Lietuvių katalikų mokytojų sąjungos skyrių. Sirgdamas laikė pamaldas. Paskui, ligos prispaustas, atgulė ir iš lovos nebesikėlė. Gydytojai konstatavo gerklės ir smegenų uždegimą, patarė kuo greičiau vežti į Kauną gydytis.

   Pasklidus žiniai apie sunkią kapeliono ligą, jo išlydėti susirinko miesto ir apylinkės gyventojai, moksleiviai. Visi norėjo, kad šis artimas žmogus sugrįžtų. Deja, kapelionui sugrįžti į Ukmergę jau nebebuvo lemta. Po savaitės liga įsigalėjo taip, kad smegenų centrus ištiko paralyžius. O paskutinė gyvybės kibirkštėlė užgeso gegužės 31-osios rytą.

   Tą dieną kapeliono kūnas tėvų pageidavimu buvo parvežtas į gimtinę ir giminių, draugų, auklėtinių, katalikiškos visuomenės iškilmingai palaidotas Kuršėnų kapinėse.

  Švč. Trejybės bažnyčios varpų dūžių pakviesti iš visos apylinkės į miestą pasimelsti už rektoriaus Felicijono Daniusevičiaus vėlę skubėjo ir Ukmergės tikintieji. Paskutinę pagarbą suėjo atiduoti mokiniai. Gedulingos pamaldos buvo skaudžios, bet prasmingos. Ne viena jauna širdelė suplakė atgaila ir gėriu – tuo, kuo jas per trumpą laiką pripildė paprastas tikybos mokytojas, kunigas Daniusevičius.

   Praėjus trims savaitėms po Švč. Trejybės rektoriaus Felicijono Daniusevičiaus mirties, į amžinybę iškeliavo ir Ukmergės stačiatikių šventikas Pavelas Lelikovas.


2 komentarų

Darius · 2019-03-07 at 20:35

Aciu autoriui labai geras straipsnis. Felicijono giminatis darius danusevicius

Julius Danusevičius · 2019-03-08 at 17:11

Dėkoju šio atpasakojimo apie kun. Felicioną Daniusevičių autoriui Vytautui Česnaičiui. Tai nuostabu, nes kun. F.Daniusevičius yra mano senelio Antano Danusevičiaus pusbrolis. Man labai malonu, jog mano giminėje buvo nuostabus katakikų kunigas ir lietuvos patriotas. Labai džiugu, kad yra žmonių kaip Vytautas Česnaitis, kurie iš istorijos dulkių iškelia žymesnius lietuvos žmones.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

lt_LTLietuvių kalba
lt_LTLietuvių kalba