Kalbotyrininkas Zigmas Zinkevičius

Autorius Vytautas Česnaitis

ZIGMAS ZINKEVIČIUS APIE SAVE

Zigmas Zinkevičius

Mano tėvai, Petras ir Marijona Skapaitė Zinkevičiai, buvo dori, religingi kaimiečiai. Tėvas – daug vargo matęs žmogus. Pirmojo pasaulinio karo metu buvo patekęs į vokiečių nelaisvę. Tris kartus iš jos bėgo. Paskutinįjį kartą nuo Prancūzijos pasienio pasiekė Ukmergę, bet čia buvo pikto žmogaus išduotas. Po to išgyveno tikrą nelaisvės pragarą. Motina labai rūpestinga moteriškė. Pasižymėjo gebėjimu su visais sugyventi. Nors buvo patyrusi daug nuoskaudų, bet priešų neturėjo. Mirė eidama 96 metus. Tėvų šeimoje vyravo darna ir susiklausymas. Mano vaikystės prisiminimai – patys šviesiausi. Kad ir kur būčiau, Ukmergę, ypač Antano Smetonos gimnaziją, visuomet prisiminsiu. Čia praėjo patys gražiausi metai. Prezidentą Antaną Smetoną teko matyti kelis kartus, kai jis aplankydavo mūsų gimnaziją, beje, ir per jos iškilmingą atidarymą. Tai buvo paprastas, visiems prieinamas žmogus. Pasikalbėdavo ir su mumis, gimnazistais. Mūsų gimnazijos mokymo lygis buvo aukštas. Pedagogai puikūs. Niekuomet nepamiršiu klasės auklėtojų  – J. Vitkausko, Antano Bunikio (mirė bolševikų lageryje), Rapolo Šaltenio, kunigo Edvardo Simaškos (kapelionas ir klasės auklėtojas, kalintas lageriuose) ir kitų. Pamokos buvo turiningos, užklasinė veikla įdomi. Veikė aviamodelistų, sklandytojų rateliai, skautų, ateitininkų ir kitokios organizacijos. Nepamirštami plaukiojimai valtimis ir baidarėmis Šventąja, stovyklavimai Dukstynos miške ir prie Aukštųjų krantų. Tada į gimnazistus buvo žiūrima su pagarba, kaip į būsimą tautos elitą. Kadangi mano tėvai buvo neturtingi, o aš mokiausi gerai, tai mane nuo mokesčio už mokslą visuomet atleisdavo. Paradoksas: vienintelį kartą mokėjau už mokslą jau bolševikams valdant.

Susidomėti gimtosios kalbos studijomis mane paskatino geri lituanistai mokytojai, ypač Rapolas Stankūnas. Vokiečių okupacijos metais gimnazijoje veikė jo suorganizuotas Žodynininkų būrelis, vienintelis tada Lietuvoje. Rinkome žodžius Didžiajam lietuvių kalbos žodynui. Buvau to būrelio pirmininkas. Kai pradėjau studijuoti Vilniaus universitete, Didžiojo žodyno redaktoriui prof. Juozui Balčikoniui nebuvau svetimas, ir jis mane pasiėmė į savo katedrą. Studijuodamas dirbau jo laborantu. Taip nuo pat studijų pradžios įsitraukiau į lituanistinio darbo sūkurį. Visa tai ir nulėmė būsimąją mano profesiją.

Šešiatomė „Lietuvių kalbos istorija“ yra didžiausias savo apimtimi mano darbas. Duomenis jam kaupiau ilgai, nuo pat savo mokslinio darbo pradžios. Kadangi rašytiniai lietuvių kalbos paminklai yra palyginti neseni, tik nuo XVI amžiaus, tai didelę reikšmę mūsų kalbos istorijai nušviesti turi tarmių faktai. Todėl anksti tapau dialektologu, tyriau tarmes. Iš šios srities esu parašęs kelias knygas, gal apie šimtą straipsnių. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje medžiagos lietuvių kalbos istorijai jau turėjau sukaupęs labai daug. Bet man vis atrodė, kad jos dar maža. Vis nesiryžau pradėti rašyti pirmąjį tomą. Tai padariau tik 1980 metais raginamas tada Vašingtone (JAV) gyvenusio žymiojo lietuvių kalbininko profesoriaus Prano Skardžiaus, su kuriuo susirašinėjau nuo 1967 metų. Maždaug kas dveji metai parašydavau po vieną tomą. 1994 m. buvo išspausdintas paskutinysis – šeštasis. Po metų pasirodė dar vienas papildomas tomas, kuriame yra sudėtos visuose šešiuose tomuose vienaip ar kitaip liečiamų žodžių (ne tik lietuvių, bet ir kitų kalbų) ir pavardžių rodyklės, taip pat bibliografija, sutvarkyta pagal tomus, jų skyrius ir poskyrius. Be to, parašiau dar vienatomę lietuvių kalbos istoriją anglų kalba, kuri yra platinama užsienyje (antras leidimas – 1998). Esu taip pat parašęs lietuvių kalbos istorijos vadovą aukštųjų mokyklų studentams lituanistams, tačiau jį gali skaityti ir suprasti ne tik jie, bet ir platesnė visuomenė, nes tekstą rašiau kuo populiariau.

2000 m. pasirodė monografija „Lietuvių poteriai (kalbos mokslo studija)“. Poterių kalbos analizė rodo, kad jie į lietuvių kalbą buvo išversti ne iš lenkų (kaip paprastai manoma), bet iš vokiečių kalbos dar karaliaus Mindaugo laikais.

2004 m. baigti leisti „Rinktiniai straipsniai“ (4 tomai su rodyklėmis ir bibliografija), monografija – „Istorijos iškraipymai“.

Kaupiu duomenis ir kitoms temoms, bet jų parašymas, žinoma, priklausys nuo to, kiek man bus Aukščiausiojo leista gyventi šioje žemėje.

Po šios publikacijos (Eskizai 2005) kalbininkas Zigmas Zinkevičius parengė eilę svarbių leidinių. 2005 m. išėjo „Krikščionybės ištakos Lietuvoje“ ir „Lietuvių tautos kilmė“. 2006 m. „Lituanistikos (baltistikos) mokslas ir pseudomokslas“, „Po aštuonerių metų“: knygos „Prie lituanistikos židinio“ tęsinys. 2007 m. išėjo „Rašto kilmė“, sud. Gintarė Adomaitytė ir „Senosios Lietuvos valstybės vardynas“. 2008 m. pasirodė knyga „Lietuvių asmenvardžiai“ ir „Mažosios Lietuvos indėlis į lietuvių kultūrą“. 2010 m. – „Lietuvos vardas: kilmė ir formų daryba“, „Krikščioniško vardyno kelionė į Lietuvą“, „Lietuviškas paveldas Suvalkų ir Augustavo krašto Lenkijoje pavardėse“ ir „Šventasis Brunonas ir Lietuva“. 2011 m. išėjo „Lietuviškas (baltiškas) paveldas Balstogės vaivadijos Lenkijoje pavardėse“, „Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas: pavadinimų kilmė“ ir „Lietuvos senosios valstybės 40 svarbiausių mįslių“. 2012 m. – „Vilnijos lenkakalbių pavardės“. 2013 m. – „Lietuviai: praeities didybė ir sunykimas“ ir „Lituanistinė veikla po 2006 metų“.

UKMERGIŠKIAI JUO GALI DIDŽIUOTIS

ALGIRDAS SABALIAUSKAS (1929-2016)

,,Mūsų sodyba (…) iki šiol išliko. Ji yra prie greitkelio tilto per Šventąją, kairėje jos pusėje, pasislėpusi tarp medžių. Šventoji anuomet mūsų gyvenime vaidino svarbų vaidmenį. Ją vadindavome tiesiog upe. Kad jos vardas Šventoji, aš sužinojau tik mokykloje. Panašiai ir Ukmergę paprastai vadindavome tiesiog miestu. Kaziui Deveikiui Ukmergėje pastačius užtvanką, Šventoji ties mūsų sodyba ir dar kelis kilometrus aukštupio link labai išsiplėtė, užliejo žemesnes lygumas ir atrodė lyg Nemunas. Dar labiau ji patvindavo pavasarį per ledonešį. Po to žemumose ilgai riogsodavo didžiuliai tirpstančio ledo luitai, jų krūvos telkėsi net tolokai nuo upės vagos. (Z. Zinkevičius. ,,Prie lituanistikos židinio“, p.16 ).

Daugelis mūsų turi savo vaikystės upę ar bent upelį. Ir nesvarbu, ar tai būtų Šešupė, Dubysa, Venta ar Nevėžis – mums jos buvo tik upės. Vaikystėje tos upės buvusios daug didesnės, sraunesnės, o jų pakrantės tiesiog nepakartojamos. Ypač stipriai tai juntame tada, kada pradedame švęsti solidesnius jubiliejus.

Profesoriui Zigmui Zinkevičiui tokia upė buvo Šventoji. Prie jos, Juodausių vienkiemyje, tada dar, tikriausiai, nelabai tarp medžių pasislėpusioje sodyboje, 1925 metų sausio 4 dieną prasidėjo jo, vieno žymiausių lietuvių kalbos tyrėjo, gyvenimo kelias. Per Nuotekų, Antakalnio, Smėlių pradžios mokyklas šis kelias 1939 metų rugsėjo pirmąją atvingiavo į Ukmergės gimnaziją, kuri tada buvo vadinama Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos vardu.

Ši gimnazija anais laikais visais atžvilgiais buvo pavyzdinė. Aukštas mokslo lygis. Labai kvalifikuoti mokytojai. Pavyzdinga tvarka ir drausmė. ,,Į pamokas eidavome ir po miestą vaikščiodavome tik uniformuoti. Buvo vasaros ir žiemos uniformos, keičiamos nustatytą dieną. Rūbinėje turėjome spinteles drabužiams ir avalynei sudėti (viena spintelė dviem). Vaikščiojome po patalpas apsiavę šlepetėmis, nes klasių grindys buvo išklotos parketu ir išvaškuotos. Vakarais, po nustatytos valandos, gimnazistams buvo draudžiama pasirodyti gatvėse. Į kiną ir pasilinksminimus eidavome tik organizuotai. Sekmadieniais bažnyčioje turėjome savo pamaldas. Į gimnazistus tada miesto gyventojai žiūrėjo su pagarba, dažnai ir pavydu – kaip į jaunimo elitą“. (,,Prie lituanistikos židinio“, p.32).

Kaip neretai atsitinka žymiems mokslininkams, Zigmui Zinkevičiui būsimoji specialybė toli gražu nebuvo iš lengvųjų. Pažymys ,,gerai“ tapo vyraujančiu jam tik mokantis ketvirtoje klasėje, ir tik nuo penktosios pasipylė ,,labai gerai“. Jo lietuvių kalbos mokytojai Ukmergės gimnazijoje buvo tikras pedagogų lituanistų žiedas: Juozas Jasinevičius, Bronius Strazdas, Rapolas Stankūnas ir Petras Čiurlys. Piešimą dėstė talentingas tapytojas Bronius Piščikas. Daugiausia Z. Zinkevičiui įtakos turėjo ir nulėmė būsimąją specialybę, vis dėlto, Rapolas Stankūnas. Per jo pamokas mokiniai skambučio niekada nelaukdavo. Jo globojamo Žodynininkų būrelio susirinkime būrelio pirmininkas Zigmas Zinkevičius skaitė pirmąjį savo rašinį iš kalbos mokslo srities ,,Lietuvių kalbos žodingumas“.

Kai šio straipsnelio autorius 1948 metais Vilniaus universitete pradėjo studijuoti lituanistiką, jam nusišypsojo laimė susipažinti su Lietuvių kalbos katedros laborantu, tada dar didesnių jubiliejų nešventusiu, ketvirto kurso studentu Zigmu Zinkevičiumi. Lietuvių literatūros katedros laborantas buvo taip pat ketvirtakursis Petras Ivanovas (1928-1964). Abu jie buvo ne tik energingai savąsias katedras tvarkę laborantai, bet ir geriausi savo specialybės studentai. Tik aš tada dar nežinojau, kad jie abu yra ukmergiškiai, abu bendraklasiai.

Kai 1950 metais abu laborantai baigė universitetą, katedrų vadovybei nekilo abejonių, jog tolesnis šių dviejų ukmergiškių gyvenimas turi būti skirtas mokslui, jų pasirinktai specialybei. Zigmui Zinkevičiui pasiūloma studijuoti aspirantūroje (dabartinė doktorantūra). Deja, kai kandidatas į aspirantus atėjo laikyti stojamųjų egzaminų, universiteto prorektorius jam paaiškino, kad egzaminų laikyti jam nebus leista.

Nežinia, kaip būtų susiklostęs šio talentingo žmogaus likimas, jeigu ne Istorijos ir filologijos fakulteto dekanas, šviesios atminties žmogus Eugenijus Meškauskas, kuriam vargais negalais pavyko įkalbėti fakulteto kompartinę valdžią, kad buvusiam laborantui būtų leista toliau dirbti Lietuvių kalbos katedroje.

Kovoti dekanui dėl Zigmo Zinkevičiaus ateities palengvino tais metais Sovietų Sąjungos kalbotyroje susidariusi gana keista situacija ir, juokais galėtum sakyti, pats Josifas Džiugašvilis (Stalinas). Atsitiko taip, kad staiga žlugo kelis dešimtmečius Sovietų Sąjungoje, o vėliau ir vadinamosiose liaudies demokratijos šalyse viešpatavęs ,,marksistinis“, daugiausia akademiko Nikolajaus Maro fantazijos sukurtas ,,naujasis kalbos mokslas“, kalbos raidą aiškinęs ,,klasių kovos“ dėsniais, vos ne visas pasaulio kalbas sugebėjęs kildinti iš nieko nereiškiančių keturių garsų junginių sal, ber, jon, roš. Tokį ,,marksistinį“ kalbos mokslo kursą išklausė universitete ir pats Z. Zinkevičius. Suspėjo jį dar ,,labai gerai“ išlaikyti ir šio straipsnio autorius.

Kai sovietinėje spaudoje prasidėjo kalbotyros klausimais diskusija, kai aną ,,naująjį kalbos mokslą“ ryžosi kritikuoti drąsesni kalbininkai, tarp kurių buvo ir jaunas talentingas Maskvos indoeuropeistas Borisas Serebrennikovas, mūsų Kazimiero Būgos draugas, ukrainiečių kalbininkas Leonidas Bulachovskis, gruzinas Arnoldas Čikobava, prie šių netikėtai prisijungė ir galutinį žodį tarė, savo ,,genialumą“ ir kalbos moksle norėjęs parodyti, Josifas Stalinas. Juokas juokais, tačiau į sovietinę kalbotyrą sugrįžo ne taip seniai keikiama lyginamoji istorinė kalbotyra, o mūsų universiteto programose vėl atsirado lietuvių kalbos istorinės gramatikos, baltų kalbų lyginamosios gramatikos kursai.

O dėstyti jų nebuvo kam… Tada buvo ryžtasi išmėginti Z. Zinkevičių. Dėstė jis nuostabiai. Jo paskaitų žavesį prisimena ne tik aštuntąją dešimtį įpusėję jo pirmųjų paskaitų klausytojai, bet nemažas būrys ir jų vaikų. Apskritai galima teigti, jog su Z.Zinkevičiaus pedagoginio darbo pradžia yra sietinas ir pokario lietuvių kalbotyros pakilimas.

1957 metais išleidžiama pirmoji knyga ,,Lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių istorijos bruožai“. Tai kandidatinės (dabar daktaro) disertacijos pagrindu parengta monografija, kurią tarptautiniame vokiečių slavistikos žurnale gražiai įvertino buvęs Vytauto Didžiojo universiteto Kaune ir Vilniaus universiteto profesorius Pranas Skardžius. Svarbiausiame Sovietų Sąjungos kalbotyros žurnale ją pristatė žymieji Maskvos baltistai – Viačeslavas Ivanovas ir Vladimiras Toporovas. Šių kalbininkų iniciatyva, Z. Zinkevičiaus disertacija rusų kalba paskelbiama ir Sovietų Sąjungos mokslų akademijos slavistikos instituto darbuose.

1966 metais pasirodė kapitalinis Z. Zinkevičiaus veikalas ,,Lietuvių dialektologija“. Būdingas šio veikalo bruožas – tai ne tik keliolikos metų mokslinio – tiriamojo, bet ir sumanaus, kryptingo pedagoginio darbo apibendrinimas. Sistemingai kaupti lietuvių kalbos tarmių duomenis Z. Zinkevičius ėmėsi vos pradėjęs dėstyti universitete. Nuo 1951 metų čia jis skaitė ir lietuvių kalbos dialektologijos kursą (1951-1955 m. tokį kursą skaitė ir Pedagoginiame institute). Iš įvairių Lietuvos kampelių kilę, gerai savo gimtąją tarmę mokantys studentai, dėstytojo vadovaujami, stropiai ruošė kursinius, diplominius darbus (iš jų išaugo ne viena disertacija), atsakinėjo anketas. Tokių talkininkų buvo šimtai. ,,Lietuvių dialektologija“ buvo ne tik išsamus lietuvių kalbos tarmių fonetikos ir morfologijos aprašymas, nes, dėl čia paskelbtų 75 žemėlapių, jį galima laikyti ir mūsų lingvistinės geografijos pradžia.

1967 metais Z. Zinkevičiaus veikalas apgintas, kaip daktaro (dabar habilitacinė) disertacija. Gynime apie disertaciją pasakyta daug gražių žodžių, bet gal labiausiai įsiminė profesoriaus Juozo Balčikonio mintis, jog mokytojui malonu, kai jį pralenkia mokinys. Kitais metais autorius už ,,Lietuvių dialektologiją“ buvo apdovanotas valstybine premija. 1969 metais jam buvo suteiktas mokslinis profesoriaus vardas.

Vien už šį veikalą Z. Zinkevičius lietuvių kalbos tyrinėjimo istorijoje būtų minimas tarp pačių žymiausiųjų lietuvių kalbos tyrėjų. Tačiau ,,Lietuvių dialektologija“ buvo dar tik kalbininko gyvenimo pusiaukelė. Net ir labai norėdami, nesugebėsime išvardinti, ką per įtempto ir sėkmingo darbo kitus keturis dešimtmečius mokslininkas davė lietuvių kalbotyrai ir, apskritai, Lietuvai. Vieną kitą darbą vis dėlto paminėsime.

Vienas dešimtmetis buvo paaukotas ,,Lietuvių kalbos istorijai“ (1984-1994). Tai šešių tomų veikalas (septintąjį tomą sudaro ,,Rodyklės ir bibliografija“), kuriame, kiek leidžia šiuolaikiniai mokslo duomenys, į lietuvių kalbos istoriją mėginama pažvelgti nuo indoeuropiečių prokalbės (V-III tūkstantmečiai pr. Kr.) iki šių dienų. Už šį veikalą 1995 metais autoriui paskirta Lietuvos Respublikos mokslo premija. Kalbininkas parengė ir trumpesnįjį veikalo variantą, kuris buvo išleistas ne tik lietuvių (1996), bet net du kartus (1996,1998) ir anglų kalba.

Tarp įvairių vieno ar drauge su kitais parengtų Z. Zinkevičiaus mokomųjų knygų, pirmiausia reikėtų paminėti dviejų dalių ,,Lietuvių kalbos istorinę gramatiką“. Tai vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams lituanistams. Tačiau jis toli pralenkia mokomosios knygos paskirtį: tai pirmoji istorinė gramatika, kurioje nuosekliai nagrinėjami visi pagrindiniai lietuvių kalbos gramatinės struktūros raidos klausimai.

,,Lietuvių antroponimika“ (1977), ,,Rytų Lietuva praeityje ir dabar“ (1993 m., rusų kalba 1996 m.), ,,Lietuvių poteriai“ (2000) – tai vis Z. Zinkevičiaus knygos, kurios galėtų gražiai papuošti bet kurio tyrinėtojo biografiją. Ukmergiškiams pati įdomiausia Profesoriaus knyga, ypač pirmoji jos dalis, turėtų būti ,,Prie lituanistikos židinio“ (1999).

Kalbininko darbų užmojį bene geriausiai parodo Lietuvių katalikų mokslų akademijos 2002-2004 metais išleisti keturi didžiuliai jo ,,Rinktinių straipsnių“ tomai.

Negalima užmiršti dar vienos svarbios paslaugos, kurią Z. Zinkevičius padarė Lietuvos ir užsienio mokslininkams. Tai didžiojo lietuvių kalbos tyrėjo Kazimiero Būgos raštų publikavimas ir jo mokslinio palikimo įvertinimas. Trys tomai Z. Zinkevičiaus kruopščiai surankiotų Kazimiero Būgos ,,Rinktinių raštų“ (1958-1961) vėl sugrąžino gerokai primirštą mūsų genialaus kalbininko vardą ne tik į lituanistų, baltistų, bet ir į slavistų, indoeuropeistų tyrinėjimus. Ypač svarbu, kad šiuose raštuose sukauptos ne tik visos svarbesnės, įvairių šalių leidiniuose paskelbtos, Kazimiero Būgos publikacijos, čia pirmą kartą išspausdinti anksčiau mokslininkams beveik visiškai neprieinami rankraštiniai jo darbai, labai įdomi korespondencija, su kalbininko gyvenimu ir moksline veikla susiję dokumentai.

  1. Zinkevičius, būdamas reto talento mokslininkas, nevengė ir įvairių administracinių bei visuomeninių pareigų, ypač jeigu jos vienu ar kitu atžvilgiais buvo naudingos Lietuvai. 1956-1968 metais jis buvo Istorijos ir filologijos fakulteto prodekanas. 1973-1988 metais vadovavo Lietuvių kalbos, 1988-1991 metais – Baltų filologijos katedroms. Pirmaisiais savo darbo metais jis globojo ir Lietuvių kalbos būrelį, kuris padėjo išaugti ne vienam vėliau pasižymėjusiam mūsų kalbininkui. 1995-1996 metais Z. Zinkevičius buvo Lietuvių kalbos instituto direktorius. 1996-1998 metais jis vadovavo Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijai.
  2. Zinkevičiaus mokslinė ir pedagoginė veikla įvertinta ne tik mūsų tėvynėje, bet ir už jos ribų. 1990 metais jis buvo išrinktas Lietuvos mokslų akademijos nariu, 1991 metais – Lietuvių katalikų mokslų akademijos nariu, 1982 metais – Švedijos karališkosios humanitarinių mokslų akademijos nariu, 1991 metais – Norvegijos mokslų akademijos nariu, 1995 metais – Latvijos mokslų akademijos užsienio nariu. 1994 metais Kauno Vytauto Didžiojo universitetas jam kartu su žymiuoju mūsų poetu Bernardu Brazdžioniu suteikė Garbės daktarų laipsnius. 1991 metais tokį laipsnį jam suteikė Latvijos universitetas. Z. Zinkevičius buvo pirmasis Lietuvos mokslų akademijos Kazimiero Būgos premijos laureatas (1995).

1994 metais Vienos universitete jam buvo įteikta tarptautinė Herderio premija. 1995 metais už nuopelnus Lietuvos mokslui Zigmui Zinkevičiui įteiktas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinas, Kazimiero Būgos premija. 2007 m. buvo įteikta Nacionalinė pažangos premija.

Ar buvo Lietuvos mokslo istorijoje taip pagerbtas nors vienas kitas mokslininkas? Tikriausiai ne. Ukmergiškiai ir Šventosios pakrančių žmonės juo gali didžiuotis.


0 komentarų

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

lt_LTLietuvių kalba
lt_LTLietuvių kalba