Juozas Dalinkevičius


Istorija
Prisiminimai
Istorija

Parengė LMA Organizacinio skyriaus vyriausioji specialistė Valerija Paškauskienė

Geologas, geologijos ir mineralogijos mokslų daktaras, profesorius, akademikas. Gimė 1893-06-13 Pamūšio kaime, Vilkmergės apskrityje.

1911 m. baigė gimnaziją Gardine (Baltarusija). 1912 m. pradėjo studijuoti Peterburgo kalnakasybos institute ir dirbti pedagogo bei mokslininko darbą: 1919–1924 m. dirbo asistentu, vėliau – katedros kabineto vedėju, dėstytoju Kalnakasybos institute, 1919–1922 m. – Valstybinio optikos instituto Geometrinės optikos skyriaus jaunesniuoju fiziku.
1924 m. grįžo į Lietuvą. Nuo 1925 m. pradėjo dirbti Lietuvos universiteto (dabar Vytauto Didžiojo universitetas) Matematikos-gamtos fakulteto Geologijos katedros vyr. laborantu, dalyvavo ir vadovavo geologinėms ekspedicijoms. 1930 m. baigęs Lietuvos universiteto Technikos fakulteto technologijos skyrių, gavo inžinieriaus-technologo diplomą. Tais pačiais metais paskiriamas Geologijos katedros jaunesniuoju, vėliau – vyresniuoju asistentu.
1932–1933 m. Paryžiaus, Briuselio, Berlyno, Liublianos, Graco universitetuose tobulino petrografijos ir paleontologijos žinias. 1933 m. apgynęs disertaciją Graco universitete, gavo mineralogijos ir geologijos mokslų daktaro laipsnį, 1935 m. apgynė habilitacinį darbą Vytauto Didžiojo universitete (VDU). Nuo 1936 m. paskiriamas Mineralogijos-geologijos katedros docentu, nuo 1940 m., VDU Matematikos-gamtos fakultetą perkėlus į Vilniaus universiteto (VU) Gamtos fakultetą, dirbo abiejuose universitetuose. 1940 m. skiriamas VU profesoriumi, Geologijos katedros vedėju, kuriai vadovavo iki 1963 m., nuo 1963 m. iki mirties dirbo šioje katedroje profesoriumi konsultantu.
1941 m. išrinktas Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu. Daug dirbo kuriant Geologijos ir geografijos institutą, buvo jo direktorius (iki 1944), 1946–1955 m. – Stratigrafijos ir tektonikos sektoriaus vadovas, 1949–1952 m. – Geologijos ir geografijos instituto direktoriaus pavaduotojas mokslui.
Akademikas J. Dalinkevičius tyrė Lietuvos ir gretimų kraštų devono, karbono, permo, triaso, juros, kreidos, paleogeno, neogeno ir kvartero stratigrafiją, tektoniką, paleogeografiją, fosilijas, naudingąsias iškasenas. Jis buvo Lietuvos detalių geologinių tyrimų pradininkas, sukūrė Lietuvos geologinio kartografavimo mokslo pagrindus, sudarė 11 Lietuvos geologinių žemėlapių. Parašė knygas apie Lietuvos kreidos sistemos fosilines žuvis selachijas (1935, anglų k.), devono stratigrafiją ir apatinio karbono transgresijos žymes Lietuvoje (1939), Vilniaus geologinį profilį (1940), daug mokslinių straipsnių iš Lietuvos geologijos mokslo istorijos. Vytauto Didžiojo universitete, Vilniaus universitete ir Kauno politechnikos institute (dabar Kauno technologijos universitetas) įkūrė geologijos muziejus. Jam mirus eksponatai perkelti į Vievio kerno saugyklą, kurioje įrengta rinkinių ekspozicija. 1990 m. J. Dalinkevičiaus vardu pavadinta viena Sekstanto žvaigždyno žvaigždžių. Profesorius buvo aukštos inteligencijos asmenybė, intelektualas, plačių pažiūrų žmogus. 1979 m. J. Dalinkevičiui buvo suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusio mokslo veikėjo vardas. 1993 m. LMA Prezidiumas įsteigė Juozo Dalinkevičiaus vardo premiją, skirtą Lietuvos geologų darbams įvertinti.

Prisiminimai

VYTAUTAS PUPŠYS

Naujosios Akmenės centrinę Juozo Dalinkevičiaus gatvę puošia įspūdingas paminklinis akmuo su skulptoriaus Antano Adomaičio padarytu bareljefu – kukli žemaičių padėka aukštaičiui, legendiniam mūsų šalies geologų tėvui Juozui Dalinkevičiui, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą dviračiu, vežimu ar pėsčiomis apkeliavusiam daugelį Lietuvos kampelių, tiriant žemės gelmėse slypinčius turtus. Karpėnų (nebeegzistuojantis kaimas N. Akmenės rajone) kaimo prieigose jis rado milžiniškus klinčių – pagrindinės žaliavos cemento gamybai – klodus. Todėl pokario metais ten buvo pastatyta stambiausia Pabaltijyje cemento gamykla. Ji yra vienintelė cemento gamintoja Lietuvos statyboms. Jos produkcija turi didelę paklausą ir užsienio rinkose.
Nuėjęs sunkų ir sudėtingą gyvenimo kelią, J. Dalinkevičius tapo pripažintu autoritetu mokslo pasaulyje. Buvo paprastas, energingas, subtilios nuojautos specialistas, įdomus pašnekovas, meniškos prigimties žmogus, geras šeimos tėvas ir didelis tėvynės patriotas. Ryški individualybė, kurią pagal atliktų darbų reikšmę Lietuvai ir geologijos mokslui galima prilyginti XIX a. iškiliems tėvynainiams – aktyviems 1831 ir 1863 metų sukilimų dalyviams Jonui Čerskiui ir Ignui Domeikai, kurie savo darbais ir mokslo atradimais Rusijoje ir Čilėje pelnė tų šalių pagarbą. Jų vardais buvo pavadinti tų šalių miestai. O Lietuvos mokslo pasididžiavimas J. Dalinkevičius kantriai tebelaukia tinkamo pagerbimo savo gimtinėje Ukmergėje. Bet ši kažkodėl neskuba.
Savo biografijoje profesorius rašė, kad yra gimęs 1893 m. birželio 13 d. Ukmergės apskrityje, Pamūšio kaime ūkininkų Adomo Dalinkevičiaus ir Kotrynos Griganavičiūtės šeimoje. Kartu augo dar du broliai ir keturios seserys. Pirmuosius mokslo metus Juozas baigė gimtajame kaime, vėliau tėvai sūnų patikėjo dėdei, tėvo broliui – Juchoveco parapijos kunigui (Baltstogės vaivadija, Lenkija). Dešimtmetis berniukas lankė Gardino gimnaziją ir ją baigė 1911 metais sidabro medaliu. Dar gimnazijos suole susižavėjo astronomija ir netrukus tapo Prancūzijos astronomijos draugijos nariu. Už vertingus Neptūno ir Merkurijaus stebėjimus buvo apdovanotas žinomo to laiko astronomo Kamilio Flamarijono pasirašytu tos draugijos diplomu. Su tokiu įvertinimu Juozas įstojo į Petrapilio universiteto fizikos-matematikos fakulteto astronomijos specialybę. Po metų pasirinko jau praktiškesnes geologijos ir kalnų pramonės studijas ir savo tolimesnį likimą susiejo su Petrapilio kalnakasybos institutu. Mokslas sekėsi, tačiau pomėgis stebėti žvaigždes išliko visam gyvenimui. Savo namuose, Kaune, laisvalaikį jis dažnai praleisdavo prie teleskopo.
Jau nuo 1913 metų, būdamas studentu, dalyvavo mokslinėse ekspedicijose. Vėliau į jas vyko savarankiškai ir joms vadovavo. 1919 m. išklausęs specialybės kursus ir išlaikęs visus egzaminus J. Dalinkevičius liko be diplomo. Bet vis dėlto buvo paliktas institute pedagoginiam darbui etatiniu asistentu katedroje. Jaunasis mokslininkas vyko ir į mokslines ekspedicijas. Jų metu savo darbų pėdsakus paliko Petrogrado apylinkėse, išnaršė Latvijos, Estijos, Krymo, Karelijos, Kazachstano, Donbaso žemes, išplaukiojo Šiaurės Rusijos upių baseinus.
Lankydamas svetimus kraštus mokslininkas ilgėjosi tėvynės. Todėl Kaune atsidarę Aukštieji mokslo kursai ir būsimojo universiteto kūrėjai apsprendė Dalinkevičiaus sugrįžimą į Lietuvą.
1924 m. į Kauną be diplomo atvykęs, savo geologo sukauptąją patirtį Juozas pradėjo dėstyti mineralogijos ir geologijos katedrų studentams. Nuo 1926 m. tęsė studijas nuo VI semestro Kauno universiteto Technikos fakulteto chemijos technologijos skyriuje. Per dvejus mokslo metus, papildęs savąsias žinias technologijos dalykais, gavo inžinieriaus-technologo diplomą. Tuomet atsirado puiki galimybė pagilinti žinias Austrijoje, Graco universitete. Mokslinė komandiruotė, užtrukusi dvejus metus, baigėsi 1933 m., parašius disertaciją ,,Šventosios slėnio terciaras ir vidurinio devono oldredas“. Už tai Juozui Dalinkevičiui buvo suteiktas filosofijos daktaro laipsnis mineralogijos ir geologijos mokslų srityje. 1935 m. birželio 14 d. Vytauto Didžiojo universiteto Matematikos ir gamtos fakultete jis apsigynė habilitacinį darbą ,,Lietuvos kreida“. Jam buvo suteiktas habilituoto daktaro laipsnis. 1940 m. lapkričio mėnesį Dalinkevičiui buvo suteiktas ir profesoriaus laipsnis, jis tapo katedros vedėju.
Atkūrus Vilniaus universitetą, J. Dalinkevičius darbavosi ir jame. Tyrinėjo visas geologines sistemas, taisė ir tobulino Lietuvos geologinį žemėlapį, tyrinėjo žaliavų išteklius. Profesorius – pirmojo mūsų krašto geologinio žemėlapio kūrėjas ir redaktorius, tikslinęs jį net 13 kartų. Parašė daugybę mokslinių straipsnių. Dalyvavo daugelyje mokslinių konferencijų. Buvo laukiamas mokslininkų svečias tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Domėjosi astronomija ir geodezija, markšeiderija, inžinerine technologija, paleontologija, stradigrafija. Teorines disciplinas nuolat tikrino praktikoje. Profesorius J. Dalinkevičius rekomendavo statyti Kavarsko HES.
Su skalūnų dujomis Lietuvai nepasisekė. Amerikiečių kompanijos „Ševron“ specialistai iš Lietuvos buvo išprašyti net neprasidėjus darbams. Užteko Žygaičių seniūno ir jo palydos sukelto triukšmo. O kur buvo mokslo vyrai? Kaip būtų pasielgęs akademikas J. Dalinkevičius? Pataikūnas jis niekuomet nebuvo, nors už savo pažiūras buvo kritikuojamas ir net šmeižiamas.
J. Dalinkevičius buvo dvasinga asmenybė. Jis nematė prieštaros tarp mokslo ir religijos. Visą gyvenimą rodė didelę pagarbą savo dėdei kunigui, dažnai jį lankydavo Gervėčiuose, su juo diskutuodavo, iš bažnyčios bokšto stebėdavo žvaigždes. Ir bendravimas su monsinjoru Pranu Račiumi, Palubių parapijos klebonu, buvo neatsitiktinis, o glaudus išsilavinusių žmonių pasikeitimo nuomonėmis pavyzdys. Artimi ryšiai mokslininką siejo ir su Vilniaus arkivyskupu J. Steponavičiumi. Vyskupas, kategoriškai atsisakęs kolaboravimo su KGB, sąmoningai pasirinko tremtį ir išvyko į Žagarę. Akademikas tokį jo apsisprendimą laikė tikruoju bažnyčios keliu, o vyskupą – pasiaukojusiu ganytoju.
Sovietmečiu J. Dalinkevičius turėjo užtarėjų akademinėje Sankt Peterburgo ir Maskvos bendruomenėje. Ką reiškė vien akademiko Vladimiro Baumano vardas ir jo nuomonė apie buvusius savo studentus! Tai jie kviesdavo Lietuvos geologų tėvą į mokslines konferencijas Europon iš už geležinės uždangos. Akademiką pakeisti nebuvo kuo, teko jį išleisti.
Nepriklausomoje Lietuvoje J. Dalinkevičius baigė kurti Lietuvos geologijos pagrindus. Lietuvos Mokslų Akademijos nariai jo nuopelnus įvertino 1941 metais, išrinkdami jį tikruoju nariu. O kai praūžė frontas, kitas okupantas tai įvertino kaip neteisėtą veiksmą. Vincui Mickevičiui – Krėvei pasitraukus į Vakarus, vėl buvo paskelbti nauji akademikų rinkimai. Tada J. Dalinkevičius buvo išrinktas tik nariu-korespondentu. Jis niekada nepriklausė jokiai partijai. 1941 metais didesnių problemų, jį skiriant Geologijos valdybos direktoriumi, nebuvo. Tik po karo vadovui VKP(b) narystė tapo pagrindiniu valdžios reikalavimu. Dėl šios priežasties kurį laiką jis tebuvo tik einantis pareigas. Bandyta nematyti jo religingumo, atleisti giminystę su Lietuvos partizanais ir jiems pritariančiais. Profesoriaus neįkalbinus, prasidėjo šmeižto kampanijos. Apie jį, trukdantį tarybiniam mokslui, rašė respublikinė spauda. Tikinimai, kad mokslininkas neatsikratė buržuazinio objektyvizmo, apolitiškumo, neįvertino partiškumo moksle ir neugdo sovietinio patriotizmo, jį lydėjo darbe ir mokslinėje veikloje. Tokias išvadas savo parašais patvirtino ir mokslininkai Kazimieras Bieliukas, Jonas Krikščiūnas, Vaclovas Chomskis. Akademikas jam skirtą kritiką priėmė kaip laikmečio bukumą.
Juozo Dalinkevičiaus nei titulai, nei pareigos neslėgė. Jis visada atrasdavo laiko gimtinei, vaikystės draugams bei artimiesiems, rėmė susidomėjusius geologija, taip pat nukentėjusius nuo sovietų valdžios. Dalinkevičių namuose, Pamūšio kaime, buvo įsirengę slėptuvę Lietuvos partizanai. Kai tai buvo aptikta, įvyko mūšis, supleškėjo sodyba. Partizanai žuvo. Jų atminimui Pamūšio kaime yra pastatytas ir pašventintas kryžius. O kaimo kapinaitėse atgulė amžino poilsio kadaise gausi Dalinkevičių giminė. Taip pat ir akademikas. Tik nedaugelis žino, kad čia jam šviečia jo paties vardu pavadinta Sekstanto žvaigždyno žvaigždelė. Tarptautinei žvaigždžių registro organizacijai akademiko pavardę pasiūlė jo brolio Antano Dalinkevičiaus (A. Dallen) dukra, dailininkė B. Dallen-Sands iš Bahamų salų Nisau miesto. Ji neužmiršo tėvų žemės: lankėsi, susirašinėjo, sekė dėdės veiklą, didžiavosi juo.
1980 m. Vievyje pradėjusioje veikti Kerno saugykloje (kernoteka) buvo įsteigtas geologijos muziejus. Jame yra akademiko Juozo Dalinkevičiaus memorialinis kabinetas. Ekspozicijoje stovi jo rašomasis stalas su smulkiais kasdieninio darbo atributais. Čia galima pamatyti jo studentišką kepuraitę, geologinį plaktuką, turiningo gyvenimo akimirkų fotonuotraukas. Ant sienų – iliustracijos. Tai J. Dalinkevičiaus nubraižyti geologiniai pjūviai, sudaryti žemėlapiai, tyrinėtų atodangų fotovaizdai. Pasieniais sustatytos vitrinos su Lietuvos uolienų pavyzdžiais – nuo pačių seniausių iki dabartinių. Jos puikiai reprezentuoja Lietuvos uolienų įvairovę.
Apie šį garbų Lietuvos mokslo ąžuolą 2014 m. yra išleistas akademinis leidinys. Tad neturėtų atsilikti ir Ukmergės visuomenė, iš pradžių bent pastatytų rodyklę į lankytiną vietą Pamūšyje, kur gimė, augo ir amžino poilsio vietą atgulė šis mūsų Tėvynės pasididžiavi

lt_LTLietuvių kalba
lt_LTLietuvių kalba