Jonas Puzinas

Jonas Puzinas (gimė 1905 10 01 Svaronyse (Ukmergės r.) – 1978 04 14 Čikagoje (JAV) yra pirmasis Lietuvos archeologas profesionalas, visą savo gyvenimą iki 1944 m. skyręs vien archeologijai. Jis buvo pirmasis, gavęs Švietimo ministerijos stipendiją archeologijos studijoms užsienyje. Tiesa, pagal to meto įstatymus, stipendiją, pradėjus dirbti, reikėjo atiduoti, tam skiriant po 10 proc. mėnesinio atlyginimo, tačiau tokia parama buvo būtina. J. Puzinas gimė stambiųjų ūkininkų Motiejaus ir Barboros šeimoje. 1994 m. Lietuvos archeologijos draugijos rūpesčiu sodybvietėje pastatytas memorialinis akmuo. 1912-1914 m. jis mokėsi Laičių rusų liaudies mokykloje, 1916-1917 m. – Ukmergės miesto vokiečių mokykloje, 1918-1925 m. – Ukmergės gimnazijoje1, kurią 1925 m. baigęs, mokytojavo Ukmergės žydų vidurinėje mokykloje. Neilgai čia dėstęs lietuvių kalbą, įstojo į Kauno Universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą, kuriame studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, lyginamąją kalbotyrą ir pedagogiką.

1925-1928 m., būdamas studentu, jis dirbo Kauno miesto savivaldybėje. Čia dirbdamas rinko medžiagą apie Kauno, Šiaulių ir Ukmergės miestų savivaldybes, ir 1929 m. paskelbė straipsnį „Iš Šiaulių miesto istorijos“. Nuo 1928 m. spalio 1d. iki 1930 m. gegužės 1d. J. Puzinas dirbo Kauno muziejaus sekretoriumi ir konservatoriumi. Tuo metu jis ir susidomėjo Lietuvos istorija ir archeologija. Muziejuje turėjo progos pažinti ten esančią archeologinę ir kitą muziejinę medžiagą. Susipažino su į Rusiją išvežtų muziejinių rinkinių sąrašais, ir 1929 m. buvo pasiųstas į Maskvą. Čia turėjo progos pamatyti bent dalį išvežtų turtų bei dalyvauti derybose dėl jų grąžinimo, deja, nesėkmingai. Savo darbais jis atkreipė Prezidento A. Smetonos, kuris buvo taip pat kilęs iš Ukmergės apskrities, dėmesį, ir J. Puzinas buvo pasiųstas į Vokietiją studijuoti archeologijos. Iš pradžių manė studijuoti Kionigsberge, tačiau, patarus profesoriui Jurgiui Geruliui, jis išvyko į Heidelbergo universitetą. Studijoms vadovavo prof. Ernstas Valė. Čia J. Puzinas dar papildomai gilino žinias lyginamojoje kalbotyroje ir klasikinėje archeologijoje. 1930-1934 m. Heidelbergo universitete J. Puzinas parašė darbą „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje ir tautinis atgimimas“, už kurį, jam baigus, 1934 m. liepos 5 d. buvo suteiktas filosofijos daktaro laipsnis.

Grįžęs į Lietuvą J. Puzinas veikiai (1934 m. spalio 1 d.) tapo Kauno miesto muziejaus konservatoriumi ir direktoriumi, kuriuo išbuvo iki 1940 m. sausio 1d. 1936 m., paskelbus Vytauto Didžiojo muziejaus įstatymą, buvo įkurti du savarankiški muziejai: Kultūros muziejus ir Karo muziejus. J. Puzinas 1936 m. lapkričio 1d. tapo Vytauto Didžiojo muziejaus Priešistorinio skyriaus vedėju. Kadangi Lietuvoje tuo metu nebuvo archeologijos specialistų, J. Puzinui darbo tikrai netrūko. Nuo 1936 m. lapkričio 11 d. iki 1941 m. gruodžio 15 d. jis buvo Vytauto Didžiojo universiteto vyr. asistentas, privatdocentas (nuo 1939 m. balandžio 13 d.), docentas (nuo 1939 m. gruodžio 15 d.). Čia J. Puzinas pradeda dėstyti Lietuvos archeologijos kursą bei vadovauja archeologijos pratyboms, vykdo kasinėjimus, rašo straipsnius. Lietuvai atgavus Vilnių ir į jį perkėlus Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą, J. Puzinas nuo 1939 m. gruodžio 15d. iki 1942 m. vasario 1d. tapo Vilniaus universiteto docentu, nuo 1942 m. vasario 1 d. – ekstraordinariniu profesoriumi2. 1941 m. sausio 1d. J. Puzinas iš Priešistorinio skyriaus vedėjo pareigų pasitraukė, nes Vilniuje buvo išrinktas Archeologijos katedros vedėju. 1941 m. sausio 1 d. J. Puzinas buvo paskirtas Vilniaus universiteto profesoriumi, kurį laiką ėjo dekano pavaduotojo ir dekano pareigas, net pavadavo rektorių M. Biržišką.

lt_LTLietuvių kalba
lt_LTLietuvių kalba