DELTUVOS PIROSMANIS

Autorius Alfas Pakėnas

Dailininką Simą Nikitiną žinojau jau tada, kai mokiausi Deltuvos vidurinėje mokykloje. Tai buvo apie 1970-us metus, kai Simas dar buvo visiškai jaunas – gal 28 metų, ką tik pradėjęs gyventi Deltuvoje. Vėliau iš jo žmonos Onutės sužinojau, kad jie „suėjo krūvon“ 1969 metų pavasarį. Tada Simas ir atėjo gyventi Deltuvon, o netrukus pats šalia medinio namo pasistatė gražias, romantiško stiliaus, patogias kūrybai dirbtuvėles. Nikitinai gyveno prieš pat mokyklos langus – kitoje kelio pusėje. Net per pamokas dažnai matydavom, kaip Simas savo erdviame kieme dirba – galynėjasi su medžiu ar akmeniu. Vis atsipūsdamas, pasėdėdamas ant kaladės, užsidegdamas cigaretę. Matydavom jauną ilgaplaukį vyrą praeinant gatve miestelio gilumon – link pašto arba mechaninių dirbtuvių. Bet arčiau pabendrauti neteko. Iš tikro susipažinau tik po vienuolikos metų. 1981 metų biržely mirė mano motina. Mirė dar jauna – buvo vos virš 50-ies. Palaidojome Deltuvos kapinėse, po didžiuliu beržu svyruokliu, šalia jos pačios mamos Marijos Žukauskienės. Tose kapinaitėse, amžinybėje, susitinka visos Deltuvos apylinkės gyventojai. Kažkada buvę kaimynai ant žemės, atgula kaimynystėje ir po žeme. Mirties metinėms nutarėme pastatyti paminklą. Mamai, senolei Marijai ir mamos seseriai Jadvygai, kuri mirė dar jaunystėje. Parinkau tekstą – dvi eilutes iš Henriko Radausko prieš mirtį parašyto eilėraščio „Sugrįžimas“: „Ir spindėjimą žalio lapo / Jūs pasiėmėt su savim“. Kažkada mamai skaičiau šį eilėraštį, jai labai patiko tos eilutės. Tuos žodžius Simas Nikitinas ir iškalė paprastame lauko akmenyje. Paminklą padarė greitai, o kai pabaigė, pats padėjo pastatyti ant kapo. Buvo žydra birželio pradžia, šiltas ir paūkavęs parytys. Kažkur toliau, šalia kapinių esančio Žalgirio kaimo beržynėlyje kukavo gegutė. Vėliau su broliu nuvežėm pinigus už darbą. Tuo metu Simas buvo pačiame kūrybinių jėgų žydėjime. Labai daug tapė, daug skaptavo medžio skulptūrų, tašė akmenį. Simas sėdėjo kambaryje lyg rūpintojėlis, parėmęs rankomis galvą. Brolis ištiesė pinigus, pasiūlė perskaičiuoti. Tačiau Simas kažkaip griežtokai mestelėjo: „Dėk į šaldytuvą. Nereikia nieko skaičiuot. Aš tikiu žmogum“. Pinigus ten ir įdėjome. Simas net nepažiūrėjo ton pusėn. Kažkodėl man buvo labai keista. Ir gražu. Pajutau, kad šis žmogus neturi godulio pinigams. Daug vėliau skaičiau Vaižganto esė „Tolyn nuo pinigų!“ Ir ten tarsi atpažinau Simą. Vaižgantas rašė: „Brolau, nelauk rublio – jis iš skolų nevaduoja, dažniau dar labiau klampina. O sulaukęs mesk į dėžę nesidžiaugdamas, nesuklostydamas kaip kokį mylimą daiktą; nepatikrinėk, neskaityk, nors ir sakoma, pinigai mėgstą būti skaitomi. Nusispjauk ant visos tos „matematikos!“. Kaip tie žodžiai tiko Simui Nikitinui! Tada apžiūrėję Simo darbus, susėdome čia pat, jo dirbtuvėje, prie vyno taurės. Vis klausinėjau apie jo vaikystę, tėvus, jaunystę. Pasakojo nenoriai, neatsivėrė. Bet sužinojau, kad gimė ir vidurinę mokyklą baigė Ukmergėje, vėliau tris metus studijavo Dailės institute. Deltuvoje išaugo, subrendo kaip menininkas. Sakė, kad pats užaugo vaikų namuose, nes anksti neteko tėvų. Kad dabar pats globoja ir augina iš vaikų namų paimtą našlaitį. Prisimenu kažkaip keistai, lyg juokais pasakytus jo žodžius: „Aš – Lietuvos rusas. Semionas Gavrilovičius“. Prisimenu, šnekėjo ir apie tai, kad menininkui reikalinga dvasios įtampa. Vėliau dažnai pagalvodavau, kad jis jautė savotišką susinaikinimo geismą. Keletą kartų artimiau išsikalbėjome. Tačiau Simas nemėgo šnekėti apie savo kūrybą, ką nors komentuoti. Bet, manau, jautė savo vertę ir kūrybinę jėgą. Šnekėdavome ir apie poeziją – Simas labai mėgo Paulių Širvį ir Jeseniną. Rusiškai deklamavo jo eilėraščius iš atminties. Jaučiau, kad jis – tikras menininkas – atlapaširdis, gražios sielos žmogus, kurio genuose tarsi buvo užkoduotas grožio pojūtis, savita meninė jausena, labai keistas ir aštrus pasaulio suvokimas. Čia pat, dirbtuvėje, tada pamačiau jo tapybos darbus. Tarsi atsiskleidė jo pasaulis – savitas, šviežias, nesudėtingas, bet skaudus.

Simas Nikitinas “Kelias”

Pagrindiniai jo paveikslų ir skulptūrų veikėjai – deltuviškiai, Deltuvos krašto žmonės, gamta ir gyvulėliai. Daug tų paveikslų jiems ir išdalinta. Būtinai reikėtų juos surinkti vienan daiktan – artėja Simo 80-metis. Tai progai galima būtų parengti jo kūrybos parodą, užrašyti deltuviškių atsiminimus. Kad žinotume, koks tai buvo žmogus, kad ilgai jį prisimintume.

Dailininkė Rima Jankuvienė kažkada pasakojo vieną legendą, susijusią su Simu Nikitinu. Kartą Velykų išvakarėse kažkuris iš „Lenino keliu“ mechaninių dirbtuvių traktoristų sugalvojo Simą „nukryžiuoti“ – už visų nuodėmes. Nuleido traktorinės priekabos bortus, paguldė Simą ant dugno, virvėmis pririšo rankas ir kojas. Ir taip vežė namo – per visą Prisikėlimo laukiantį miestelį. Atrodo – žiauru, baisu, bet labai simboliška. Tai buvo tarsi Simo Nikitino gyvenimo Golgota. Vėliau apie tai žmonės ilgai kalbėjo, ne viena tokia legenda apie Simą sklando Deltuvos krašte, kur jis praleido didžiąją savo gyvenimo dalį.

Simas Nikitinas “Rytas”

1994-jų pavasarį Simas iš tikrųjų išėjo iš šio pasaulio prieš pat Velykas. Ir buvo palaidotas Velykų išvakarėse. Senosiose Deltuvos kapinėse, šalia savo uošvės, kur jau stovėjo jo paties iš akmens iškaltas Rūpintojėlis. Dabar jau apsamanojęs – ir tuo labai gražus. Tik užrašas padarytas jau kito žmogaus ranka: Simas Nikitinas 1942-1994.

Ir savo kūryba – ypač tapyba – ir gyvenimu Simas Nikitinas primena gruzinų dailininką primityvistą (gerąja to žodžio prasme) Niko Pirosmanašvilį, kurį visi vadino Pirosmaniu. Apie jį kažkas yra pasakęs: pamatę Pirosmanio paveikslus, patikėsite Gruzija. Tą patį galima pasakyti apie Simą: pamatę jo paveikslus, jo medžio ir akmens skulptūras, patikėsite Deltuva – ta sena istorine Lietuvos žeme.

lt_LTLietuvių kalba
lt_LTLietuvių kalba