Archeologas Jonas Puzinas

Autorius Vytautas Česnaitis

Pranas Kulikauskas, Gintautas Zabiela

Jonas Puzinas (gimė 1905 10 01 Svaronyse (Ukmergės r.) – 1978 04 14 Čikagoje (JAV) yra pirmasis Lietuvos archeologas profesionalas, visą savo gyvenimą iki 1944 m. skyręs vien archeologijai. Jis buvo pirmasis, gavęs Švietimo ministerijos stipendiją archeologijos studijoms užsienyje. Tiesa, pagal to meto įstatymus, stipendiją, pradėjus dirbti, reikėjo atiduoti, tam skiriant po 10 proc. mėnesinio atlyginimo, tačiau tokia parama buvo būtina. J. Puzinas gimė stambiųjų ūkininkų Motiejaus ir Barboros šeimoje. 1994 m. Lietuvos archeologijos draugijos rūpesčiu sodybvietėje pastatytas memorialinis akmuo. 1912-1914 m. jis mokėsi Laičių rusų liaudies mokykloje, 1916-1917 m. – Ukmergės miesto vokiečių mokykloje, 1918-1925 m. – Ukmergės gimnazijoje1, kurią 1925 m. baigęs, mokytojavo Ukmergės žydų vidurinėje mokykloje. Neilgai čia dėstęs lietuvių kalbą, įstojo į Kauno Universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą, kuriame studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, lyginamąją kalbotyrą ir pedagogiką.

1925-1928 m., būdamas studentu, jis dirbo Kauno miesto savivaldybėje. Čia dirbdamas rinko medžiagą apie Kauno, Šiaulių ir Ukmergės miestų savivaldybes, ir 1929 m. paskelbė straipsnį „Iš Šiaulių miesto istorijos“. Nuo 1928 m. spalio 1d. iki 1930 m. gegužės 1d. J. Puzinas dirbo Kauno muziejaus sekretoriumi ir konservatoriumi. Tuo metu jis ir susidomėjo Lietuvos istorija ir archeologija. Muziejuje turėjo progos pažinti ten esančią archeologinę ir kitą muziejinę medžiagą. Susipažino su į Rusiją išvežtų muziejinių rinkinių sąrašais, ir 1929 m. buvo pasiųstas į Maskvą. Čia turėjo progos pamatyti bent dalį išvežtų turtų bei dalyvauti derybose dėl jų grąžinimo, deja, nesėkmingai. Savo darbais jis atkreipė Prezidento A. Smetonos, kuris buvo taip pat kilęs iš Ukmergės apskrities, dėmesį, ir J. Puzinas buvo pasiųstas į Vokietiją studijuoti archeologijos. Iš pradžių manė studijuoti Kionigsberge, tačiau, patarus profesoriui Jurgiui Geruliui, jis išvyko į Heidelbergo universitetą. Studijoms vadovavo prof. Ernstas Valė. Čia J. Puzinas dar papildomai gilino žinias lyginamojoje kalbotyroje ir klasikinėje archeologijoje. 1930-1934 m. Heidelbergo universitete J. Puzinas parašė darbą „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje ir tautinis atgimimas“, už kurį, jam baigus, 1934 m. liepos 5 d. buvo suteiktas filosofijos daktaro laipsnis.

Grįžęs į Lietuvą J. Puzinas veikiai (1934 m. spalio 1 d.) tapo Kauno miesto muziejaus konservatoriumi ir direktoriumi, kuriuo išbuvo iki 1940 m. sausio 1d. 1936 m., paskelbus Vytauto Didžiojo muziejaus įstatymą, buvo įkurti du savarankiški muziejai: Kultūros muziejus ir Karo muziejus. J. Puzinas 1936 m. lapkričio 1d. tapo Vytauto Didžiojo muziejaus Priešistorinio skyriaus vedėju. Kadangi Lietuvoje tuo metu nebuvo archeologijos specialistų, J. Puzinui darbo tikrai netrūko. Nuo 1936 m. lapkričio 11 d. iki 1941 m. gruodžio 15 d. jis buvo Vytauto Didžiojo universiteto vyr. asistentas, privatdocentas (nuo 1939 m. balandžio 13 d.), docentas (nuo 1939 m. gruodžio 15 d.). Čia J. Puzinas pradeda dėstyti Lietuvos archeologijos kursą bei vadovauja archeologijos pratyboms, vykdo kasinėjimus, rašo straipsnius. Lietuvai atgavus Vilnių ir į jį perkėlus Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą, J. Puzinas nuo 1939 m. gruodžio 15d. iki 1942 m. vasario 1d. tapo Vilniaus universiteto docentu, nuo 1942 m. vasario 1 d. – ekstraordinariniu profesoriumi2. 1941 m. sausio 1d. J. Puzinas iš Priešistorinio skyriaus vedėjo pareigų pasitraukė, nes Vilniuje buvo išrinktas Archeologijos katedros vedėju. 1941 m. sausio 1 d. J. Puzinas buvo paskirtas Vilniaus universiteto profesoriumi, kurį laiką ėjo dekano pavaduotojo ir dekano pareigas, net pavadavo rektorių M. Biržišką.

Vokiečiams uždarius Vilniaus universitetą, vadovavo pusiau legaliai jo veiklai, toliau eidamas katedros vedėjo ir dekano pareigas. Už dalyvavimą slaptoje Rytų Lietuvos draugijos veikloje 1942 m. spalio 1-2 d. buvo gestapo suimtas ir tardomas. 1944 m. Raudonajai armijai artėjant prie Vilniaus, J. Puzinas su šeima pasitraukė į Vakarus, savo turtingą biblioteką ir butą palikdamas profesoriui L. Karsavinui globoti. Kurį laiką jis gyveno Vokietijoje, patirdamas nemažų emigranto vargų ir rūpesčių. Nepaisant to, J. Puzinas aktyviai dalyvavo lietuvių pabėgėlių veikloje. Liuneberge jis buvo lietuvių sąjungos skyriaus pirmininkas. 1949-1978 m. gyveno JAV, kur greta kitų darbų užsiėmė ir Lietuvos archeologiniais tyrinėjimais. 1949-1950 m. J. Puzinas buvo Filadelfijos lietuvių tremtinių draugijos pirmininkas, 1955-1958 m. lietuvių bendruomenės tarybos vicepirmininkas, 1969-1972 m. kultūros tarybos pirmininkas. Priklausė Lituanistikos institutui ir Lietuvių fondui, o 1953-1965 m. buvo aktyvus „Lietuviškosios enciklopedijos“ darbuotojas. Jai parašė per 300 straipsnių, buvo 14 tomų redaktorius. JAV jis parašė nemažai darbų apie Lietuvos archeologiją. J. Puzinas staiga mirė Čikagoje, kur ir palaidotas.

Jonas Puzinas 1927 m. vasario 26 d. vedė Konstanciją Vabalaitę. Vaikai – Aldona (g. 1928 02 19), Algimantas (g. 1932 12 14), Živilė (g. 1938 05 19). Kaip užimantis nemažas pareigas valstybinėje tarnyboje J. Puzinas, gyveno pasiturinčiai, tad iš tėvų paveldėtas 47 ha ūkis 1942 m. buvo išnuomotas. Mokėjo vokiečių, rusų, lenkų kalbas, buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo 4 laipsnio ordinu, buvo korporacijos „Neolithuanija“ narys. Kaip žmogus, jis buvo santūrus, rimtas, kartais net pernelyg griežtas kai kuriuose vertinimuose, tačiau sugebėdavęs žmoguje įžvelgti talentus (jaunųjų archeologų ugdymas).

Puzino archeologinę veiklą galima suskirstyti į 4 dalis: mokslininko, muziejininko, pedagogo bei archeologinę emigracijoje. Pastaroji čia nebus apibūdinta kaip išeinanti už temos chronologijos ribų, nors tematiškai su ja ir susijusi. Pats J. Puzinas buvo labiau linkęs tyrinėti senąjį geležies amžių, nors domėjosi ir ankstesnių laikotarpių (akmens ir bronzos) medžiaga, kuri iki tol buvo labai menkai tyrinėta.

Kaip mokslininkas J. Puzinas gavo gerą pasiruošimą Heidelberge, praėjo tikrai vokišką archeologinę medžiagos apdorojimo mokyklą, dalyvavo archeologiniuose kasinėjimuose Pietų Vokietijoje, Neckaraimerio vietovėje, kur kasinėjo V-VI a. kapus. Lietuvoje jis dalyvavo E. Volterio ir V. Nagevičiaus kasinėjimuose Dovainonyse, Impiltyje. 1935-1944 m. J. Puzinas paruošė ir paskelbė„ daug straipsnių ir publikacijų Lietuvos archeologijos klausimais leidiniuose „Senovė“, „Vairas“, „Židinys“, „Naujoji Romuva“, „Jaunoji Lietuva“, „Akademikas“, „Lietuvos aidas“, „Lietuvių enciklopedija“ ir kt. 1983 m. A. Pemkaus sudarytoje J. Puzino darbų bibliografijoje priskaičiuojama per 150 pozicijų3. Nemaža dalis jų yra populiarūs, tačiau netrūksta ir mokslinių. Riba tarp šių abiejų straipsnių yra labai sąlyginė, nes ir populiariuose žurnaluose dalis straipsnių spausdinta su nuorodomis. Pastarieji gali būti suskirstyti į archeologijos istorijos, apibendrinamojo pobūdžio bei publikacinius.

Puzinas mokslinę archeologinę veiklą pradėjo nuo praeities tyrinėtojų darbų įvertinimo. Atskiru leidiniu 1935 m. išleistas jo daktaratas „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje ir tautinis atgimimas“ (vokiečių kalba)4. Trumpesnė lietuviška šio darbo versija tuo pačiu metu paskelbta „Senovėje“5. Šio straipsnio pirmame skyriuje aptariami Peterburgo archeologinės komisijos ir Maskvos archeologinės draugijos darbai Lietuvoje XIX a. pabaigoje, antrame – Peterburgo archeologinės komisijos darbai XX a. pradžioje, trečiame – lenkų ir vietos tyrinėtojų darbai, o ketvirtame – mokslinių draugijų veikla Vilniuje. „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje ir tautinis atgimimas“ yra 134 puslapių, jame 6 skyriai, literatūros sąrašas bei pavardžių rodyklė. Įvade pateikiama trumpa Lietuvos istorijos apžvalga, pirmame skyriuje pateikiamos pirmosios žinios apie krašto archeologijos paminklus, pradedant XIV-XV a., antrame skyriuje iškeliamas romantizmo periodas. Trečiame aptariami realizmo laikotarpio veikėjai, ketvirtame – archeologiniai tyrinėjimai nacionalinio atgimimo laikotarpiu. Penktas skyrius skirtas apžvalgai nuo „Aušros“ iki 1905 m. revoliucijos. Paskutiniame – šeštame skyriuje aptariama Lietuvių mokslo draugijos ir lenkų bei rusų draugijų veiklos. Šis J. Puzino darbas atskleidžia pilną archeologinių tyrinėjimų Lietuvoje iki nepriklausomybės vaizdą. Tai pirmoji sisteminė Lietuvos archeologijos istorija, tiesa, parašyta su tam tikru kryptingumu, t.y., kiek archeologija pasitarnavo lietuvių nacionaliniam judėjimui. Tačiau dėl J. Puzino suminėtos faktologijos gausos šis jo darbas lieka vertingas ir dabar. Nemažai smulkesnių straipsnių jis paskelbė apie tyrinėtojus T. Narbutą, dr. J. Basanavičių, T. Daugirdą, L. Kšivickį ir kt. Plačiausiai įvertinti yra L. Kšivickio nuopelnai Lietuvos archeologijai, nes tam pasitaikė gera proga – jo aštuoniasdešimtmetis.

Bene didžiausias ir reikšmingiausias J. Puzino darbas buvo 1938 m. išleisti „Naujausių proistorės tyrinėjimų duomenys“6. Darbas buvo parengtas kaip habilitacinis docento vardui gauti. Tai antras bandymas (po A. Spicyno „Lietuvos senienų“) susisteminti ir istoriškai interpretuoti visą tuomet žinomą Lietuvos archeologinę medžiagą. Visa medžiaga apžvelgiama chronologine tvarka, įvade pateikiama trumpa tyrinėjimų apžvalga, toliau dėstoma  archeologinė medžiaga. Didžiąją dalį archeologinės medžiagos (bronzos ir geležies amžiai) atsisakyta klasifikuoti pagal kultūras, jos likusios tik iš akmens amžiaus. Bronzos amžius vadinamas žalvario amžiumi, ir nuo tada žalvaris, nors istoriškai nemotyvuotas ir chemijos aspektu klaidingas bronzos sinonimas, ilgam įsigalėjo Lietuvos archeologijoje. Archeologiniai amžiai ir smulkesnės jų dalys šiame darbe įgavo konkrečias, griežtai apibrėžtas chronologines ribas, kurios nemaža dalimi buvo paimtos iš Rytų Prūsijos archeologijos ir taip pat be didesnių pakitimų išliko iki šių dienų. Medžiaga dėstoma aštuoniuose skyriuose. Kiekviename skyriuje aptariami būdingiausi tam laikotarpiui (senasis, vidurinysis, naujasis akmens amžiai, žalvario amžius, prieš Kristų, senasis vidurinysis ir naujasis geležies amžiai) paminklai ir radiniai, plačiai naudojamas tipologinis ir lyginamasis metodas, daromos kai kurios istorinės išvados, pasitelkiami rašytiniai šaltiniai. Darbe plačiai naudojama naujausių tyrinėjimų medžiaga, iki tol (nemaža dalimi ir po to) niekur plačiau neskelbta. Gausiose kokybiškose, daugiausia fotografuotinose iliustracijose pateikiami konkretiems laikotarpiams būdingų dirbinių tipai, vienas kitas kasinėjimų vaizdas. Medžiaga susisteminta 7 paties J. Puzino sudarytuose žemėlapiuose, apimančiuose 1920 m. Lietuvą su visu Vilniaus kraštu (nėra tik paleolito žemėlapio, nes tuo metu jam nušviesti dar trūko medžiagos). Šiame J. Puzino darbe, praėjus daugiau kaip 50 metų, puikiai atsispindi to meto archeologijos mokslo padėtis, faktų interpretacija. Išnašose nurodyta gausi literatūra, tuomet žinomos radimvietės. Iš šio J. Puzino darbo turime pilną vaizdą apie archeologijos mokslo raidą nuo 1918 iki 1938 m. J. Puzinas bandė pasitelkti kai kuriuos rašytinius šaltinius bei kalbininkų duomenis, sprendė etninius klausimus. Nauja tai, kad J. Puzinas išskyrė vadinamąjį geležies amžių prieš Kristų ir nesilaikė jo skirstymo į Halštato ir La Teno periodus. Aptariant archeologinius dirbinius, išryškinant jų pagrindinius gamybos požymius, keblus buvo jų terminologijos klausimas. J. Puzinas savo darbe „Nnaujausių proistorinių tyrinėjimų duomenys“ pirmą kartą sukuria lietuvišką terminologiją, kurią sudaryti padėjo geras jo bičiulis, žinomas kalbininkas A. Salys. Darbas nenustojo savo mokslinės reikšmės ir dabar. Tai pirmasis Lietuvos archeologijos vadovėlis. Už šį darbą 1939 m. birželio 15d. Kauno universiteto Humanitarinio fakulteto posėdyje J. Puzinui buvo suteiktas docento vardas. Mokytojams ir kraštotyrininkams šis darbas, kiek sutrumpintas, buvo išleistas atskirai7.

Tarp apibendrinamojo pobūdžio darbų yra keletas parengiamojo pobūdžio ar populiarių straipsnių. Dar būdamas Heidelbergo universiteto studentas, J. Puzinas parašė straipsnį „Priešistorinė archeologija ir jos tyrimo metodai“8. Čia pirmą kartą Lietuvos archeologinių tyrinėjimų istorijoje pavartotas žodis „proistorė“, kuris vėliau plačiai įsigalėjo mūsų archeologijos literatūroje. 1935 m. J. Puzinas paskelbė straipsnį apie bronzos amžių Lietuvoje9.

Atskirai paminėtina J. Puzino veikla nustatant lietuvišką archeologijos terminiją. Ką čia jis spėjo padaryti, matyti iš jo spausdintų darbų. Tačiau ne mažiau įspūdinga jo surinkta archeologijos terminų kartoteka – iš viso apie 10000 kortelių su lietuviškais, lenkiškais, vokiškais archeologijos terminais10. Tiek jis buvo surinkęs iki 1944 m., kai šis jo darbas nutrūko. Lietuviškų terminų tarp jų mažiausia.

Puzinas yra parašęs daug mokslinių straipsnių, kuriuos galime laikyti publikaciniais. Paminėsime tik svarbesnius. Pirmieji buvo 6 straipsneliai apie Impilties piliakalnio tyrinėjimus, kuriuose jis pats dalyvavo11. Nuo pat pirmojo „Lietuviškosios enciklopedijos“ tomo J. Puzinas rašė į šią enciklopediją straipsnelius apie konkrečias archeologines vietoves, daugiausia užsienio šalyse. Nuo 4 tomo (1936 m.) tokių straipsnelių parašyta daugiau kaip 10. Minint Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmetį, vokiečių kalba buvo išleistas leidinys „Lietuvos menas ir mokslas“, kuriame buvo J. Puzino straipsnis apie archeologinius tyrinėjimas Lietuvoje12. Vėliau paskelbė du reikšmingus straipsnius apie naujai aptiktus labai retus palaidojimus Kurmaičiuose ir Veršvuose13. Tai klasikinės, siauros, bet labai išsamios medžiagos publikacijos.

Puzinas dalyvavo tarptautiniuose archeologų ir istorikų kongresuose Osle, Rygoje ir Elbinge (Rytų Prūsija, dabar Elbliongas (Lenkija). Osle 1936 m. jis tebuvo tik klausytojas. Pirmajame Baltijos istorikų kongrese Rygoje 1937 m. rugpjūčio 16 d. J. Puzinas skaitė pranešimą „Archeologinių tyrinėjimų Lietuvoje padėtis“ vokiečių kalba, ir jį išspausdino kongreso leidinyje. Straipsnis parašytas vokiečių kalba, gausiai iliustruotas nuotraukomis ir žemėlapiais14.1937 m. spalio 19d. J. Puzinas panašų pranešimą „Lietuvos naujausių priešistorinių tyrinėjimų padėtis“ skaitė Elbinge, vokiečių proistorikų kongrese. Apie šį pranešimą palankiai atsiliepė Vokietijos oficiozas „Tautos stebėtojas“: Mes džiaugiamės, kad Dr. J. Puzinas savo dalyvavimu Elbingo suvažiavime prisideda prie tos rūšies Europos tyrinėjimų, kurie nežeidžia nei tikrojo moksliškumo, nei nekenkia tautinės sąmonės sričiai, o tik nori tarnauti tikrosios tyrinėtojo dvasios anttautiniams kultūros uždaviniams“15.

Puzino kasinėjimai taip pat svarbūs, nors jie truko trumpai ir didžioji dalis jų metu rastos medžiagos nebuvo paskelbta. Jis yra kasinėjęs per 10 kapinynų. Vienas pirmųjų buvo 1936 m. pavasarį tyrinėtas Paštuvos senkapis. Tų metų pavasarį ties Paštuva Nemunas išplovė gražių II-III a. dirbinių, kurie pateko į Vytauto Didžiojo kultūros muziejų. Dirbiniai buvo iš pirmųjų amžių po Kr., todėl J. Puzinas ypač juos vertino ir ryžosi vietovę patyrinėti. Tuo tikslu, 1936 m. gegužę, su būreliu studentų atvyko į Paštuvą, kur ties išplautų radinių vieta iškasė 24 XVI-XVII a. kapus. Tą vietą gyventojai vadino Prancūzkapiais. Ankstesnių kapų ar dirbinių tyrinėtoje vietovėje nerasta. Tai buvo ir pirmoji vieno šio darbo autorių ekspedicija. 1936 m. rudenį J. Puzinas tyrinėjo Paulaičių ir Nikėlų kapinynus. Kasinėjimuose dalyvavo P. Kulikauskas ir E. Šneideris. Buvo tyrinėtas bulviarūsiais išraustas Žiogų kalnas Paulaičiuose ir Nikėlų kapinyno dalis, taip pat ardoma, kaip ir kalnas. Jame sveikų kapų nerasta. Buvo rasta unikali apyrankė iš II-III a., inkrustuota emaliu ir geležimi, bei daugybė vėlyvojo geležies amžiaus dirbinių. Nustatyta, kad čia būta jau senojo geležies amžiaus kapinyno, kuriame laidota ir vėlesniais amžiais, aptikta pavienių XIV-XVI a. radinių. Nikėlų kapinynas buvo įrengtas dešiniajame Ašvos upelio krante. 1936 m. ši vieta buvo ariama. Tyrinėjimų apimtis buvo nedidelė, ištirtas tik 33 m2plotas, kuriame rasti 3 žmonių ir 1 žirgo kapas. 1936-1937 m. J. Puzinas tyrinėjo Seredžiaus plokštinį kapinyną. Tai buvo vienas pirmųjų tirtų kapinynų. 1936 m. buvo ištirta 20 , o 1937 m. – 26 kapai su įdomiomis III-IV a. įkapėmis. Buvo aptikti ir du degintiniai kapai. Greičiausiai vėlyvojo geležies amžiaus. Ypač turtingas buvo mergaitės kapas Nr.13. Jos kaklą puošė antkaklė, 5 apvijos karolių, ant dešinės rankos 5, o ant kairės 3 bronzinės apyrankės. 1937 m. J. Puzinas tyrinėjo Purvynų vėlyvą, degintinį, iki tol nežinomą kapinyną. Jo vieta buvo ilgą laiką ariama, todėl sveikų kapų nerasta. Rasta daug žiestų puodų šukių su banguotu, bei paralelių griovelių ornamentu, vytinės bronzinės antkaklės fragmentais, daug geležinių apkalų, būdingų žirgų aprangai. Buvo ištirtas 451m2plotas ir rasti 164 dirbiniai. Tais pačiais metais J. Puzinas vadovavo Eigulių (dabar Kauno miestas) įdomaus kapinyno su degintiniais ir griautiniais kapais tyrimams. Iš šio kapinyno buvo imamas graužas miesto statyboms ir buvo būtina jį ištirti. Pirmieji tyrimai buvo atlikti dar 1935 m. Iš viso ištirta 47 griautiniai ir 4 degintiniai kapai su gausiomis IV-VII a. įkapėmis. Vienas degintinis kapas paimtas ekspozicijai.

Net penki kapinynai J. Puzino buvo tyrinėti 1938 m. Iš jų paminėtinas Graužių kapinynas, kurio vietoje stovėjo ūkininko Žilinsko sodyba, ir visas plotas apie ją buvo ariamas. Atliekant žemės darbus ir buvo aptiktas nežinomas kapinynas. Tais  metais J. Puzinas su studentais ir bendradarbiais ištyrė dalį senkapio. Rado 127 žirgų kapus ir 31 degintinį žmogaus kapą. 1938 m. J. Puzinas aptiko daug žirgų aprangos, o kape Nr.54 buvo rasta sidabro lydinių, sidabrinė pasaginė segė ir svarstyklių svarelių. Šio kapinyno teritorijoje vėliau rastas sidabro lobis iš XI-XII a. Kapinynas išlaikė VI-VIII a. ir X-XVII a. palaidojimus.

1938-1941 m. vyko intensyvūs archeologiniai tyrinėjimai Veršvuose ir Sargėnuose, tuometiniuose Kauno priemiesčiuose. Abu kapinynai aptikti imant graužą statyboms. Veršvų kapinyno vietoje po karo pastatyta cemento gaminių gamykla, o Sargėnų – užstatyta gyvenamaisiais namais. Ardomame Veršvų kapinyne rasta griautinių ir degintinių žmonių bei nedegintų žirgų kapai. Archeologijos literatūroje nenurodomas tikslus ištirtų kapų skaičius, kuris siekia kelis šimtus. Kapuose rasta labai daug įkapių,ginklų, papuošalų, darbo įrankių. Pavieniai kapai išsiskyrė įkapių gausumu. Vienas turtingiausių buvo dvigubas kapas Nr. 197, aptiktas 1939 m. Tai vyro ir moters palaidojimas. Moters įkapes sudarė 5 antkaklės, 12 apyrankių, pakabutis su grandinėlėmis, puošnus kaklo papuošalas, sudarytas iš įvijų ir dvigubų skardelių, karoliai, romėniškas bronzinis ąsotėlis. Prie vyro griaučių terasta geležinis lazdelinis smeigtukas, geležinis ir geležinis įmovinis peiliai. Šis kapas plačiai aprašytas spaudoje, Veršvų kapinyne rasta daug žirgų kapų su reta ir puošnia apranga, tokia kaip kamanos, balnakilpės, žvangučiai, skirstikliai. Arti šio kapinyno yra piliakalnis su to paties laikotarpio gyvenvietės pėdsakais. Šiuo metu kapinynas yra užstatytas. 1938-1941 m. tyrinėtas ir Sargėnų kapinynas, dešiniajame Neries krante, Veršvų kapinyno kaimynystėje. Čia ištirta 343 kapai, 14 židinių – ugniaviečių, 3 didelės laužavietės. Mirusieji čia laidoti pradedant II a. ir nedeginti. Kapinyno pakraštyje rasti ir 35 IX-XIII a. degintiniai kapai. Pirmuose griautiniuose kapuose aptikta labai ankstyvų akinių ir skydelinių segių, apvalaus skerspiūvio ir pumpuriniais galais apyrankių, bronzinių įvijinių antsmilkinių, emalio karolių, žiedų, smeigtukų ir kt. dirbinių. Iš viso surinkta per 800 dirbinių. Užfiksuotas įdomus akmenų dėjimas viršugalvyje ir prie mirusiojo kojų.

1939 m. J. Puzinas tyrinėjo tris pilkapynus Rokiškio apskrityje. Baušiškių pilkapyne jis ištyrė du iš aštuonių III-IV a. pilkapių. Pilkapiai buvo su dviaukščiais akmenų vainikais, deja, ariant suardyti. Antroji pilkapių grupė buvo Kuokšiuose. Ji taip pat buvo labai apnaikinta, išlikę tik 4 apardyti pilkapiai, kurie ir buvo ištirti. Vieną apardytą pilkapį jis ištyrė Vaineikiuose. Visuose trijuose pilkapynų tyrinėjimuose dalyvavo R. Volkaitė. Tyrinėjimų ataskaitas J. Puzinas rašyti nelabai mėgo, tačiau išlikusios yra pakankamai informatyvios.

Dėl nemažo užimtumo bei besiplečiančių kasinėjimų nuo 1938 m. J. Puzinas dažnai būdavo tik nominalus tyrinėjimų vadovas, o praktiškai darbus vykdydavo kiti archeologai. Toks buvo kapinynas Rimaisiuose, kur J. Puzinas buvo kasinėjimų vadovas, bet darbus vykdė muziejaus konservatorius P. Baleniūnas.

Po 1939 m. J. Puzinui daugiau tyrinėti laidojimo paminklų neteko. Tolesnis jo darbas buvo susietas su Vilniaus universitetu, su jaunosios archeologų kartos ugdymu. J. Puzinas, dar dirbdamas Kaune, rūpinosi nauja archeologų karta, jos ruošimu. Jis jau iki 1940 m. įsitraukė į archeologinius tyrinėjimus. Tai vienas šios knygos autorių P.Kulikauskas ir R. Volkaitė, apie kuriuos daugiau duomenų – šiame darbe toliau. Kauno universitete J. Puzinas dėstė įvairias Lietuvos archeologijos disciplinas: Lietuvos proistorę, tyrinėjimų istoriją, Pabaltijo ir Europos archeologiją, vedė archeologines pratybas. Dirbdamas Vilniaus universitete tvarkė archeologijos muziejų, aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime. 1940 m. pirmojoje pusėje jis aktyviai organizavo studentams ekskursijas į žymiausius Vilniaus ir jo apylinkių objektus bei muziejus. Kai kurie J. Puzino studentų mokymo elementai įdomūs ir šiandien. 1937 m. pavasarį ekskursijos į Petrašiūnus, Pažaislį, Laumėnus ir Pakalniškius metu „daryti bandymai gręžti akmenyje skylę ir gauti ugnį“16.

Didžiulį darbą J. Puzinas nuveikė, rengdamas priešistorinio skyriaus ekspoziciją (79 pav.). Turimą archeologinę medžiagą reikėjo įterpti į seniausiais laikais Lietuvoje gyvenusių žmonių istorinės periodizacijos rėmus, suklasifikuoti laikotarpiais, patikslinti chronologiją. Ekspozicijos pagrindą sudarė buvę Kauno miesto muziejaus ir Valstybinės archeologijos komisijos rinkiniai. Tos medžiagos neužteko išsamiai nušviesti vienam ar kitam laikotarpiui. Tuo tikslu J. Puzinas aplankė beveik visus to meto Lietuvos kraštotyros muziejus (Biržų, Panevėžio, Mažeikių, Šiaulių, Telšių, Klaipėdos, Kretingos ir Kėdainių), pasirūpino, kad geriausi ir reikšmingiausi eksponatai padėtų išsamiau nušviesti eksponuojamą laikotarpį. Iš jų, depozito teise, jis gavo retų eksponatų, kokių neturėjo Priešistorinis skyrius. Iš Biržų ir Panevėžio muziejų buvo pasiskolinti reti bronzos ir ankstyvojo geležies amžių dirbiniai, iš Kretingos muziejaus -puikūs ir reti gintaro dirbiniai ir t.t. Buvo kreiptasi net į Kionigsbergo muziejų „Prussia“, prašant padaryti gipsines gintaro dirbinių iš Juodkrantės kopijas. Jie buvo gauti ir panaudoti ekspozicijoje. Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus priešistorinio skyriaus ekspozicijai buvo skirtos dvi patalpos antrame aukšte, iš rytų pusės nuo tuomet buvusios elektrinės. Prieš įrengiant ekspoziciją, J. Puzinas buvo komandiruotas į Kionigsbergą, Berlyną, Kopenhagą, Malmį, Oslą, Rygą bei Tartu. Ten esančiuose muziejuose susipažino su archeologijos skyrių ekspozicijomis, jų išdėstymo principais ir metodais bei fondų tvarkymu. Tokia kelionė buvo labai naudinga. Iš Tartu archeologijos kabineto J. Puzinas atsivežė nemažai ten buvusių Lietuvos archeologinių dirbinių nuotraukų, kurios ir šiuo metu yra Kauno karo muziejaus archeologijos skyriaus archyvuose.

Ekspozicijai Kauno metalo gamykla Šančiuose pagamino specialius, pagal tuometinius standartus modernius, stiklinius metaliniais rėmais stendus. Atrinkus medžiagą, būsimi parodos eksponatai buvo konservuoti. Šiuos darbus atliko skyriaus konservatorius P. Baleniūnas, jis ekspoziciją ir sumontavo. Muziejaus dailininkai Šaulys ir Rastauskis paruošė etiketes ir užrašus. Ekspozicija buvo įrengta laikantis chronologinio ir tipologinio principo. Be įrankių ,ginklų, papuošalų, keramikos dirbinių, buvo eksponuoti ir keli kapų modeliai. Toks buvo Velikuškių piliakalnyje rastas dvigubas kapas. Vėliau, ekspoziciją papildant, buvo eksponuojamas turtingas įkapių Upytėje rastas taip pat dvigubas kapas bei Eiguliuose rastas moters kapas, keli žirgų galvų originalai su įdomiais dirbiniais iš Graužių ir Veršvų kapinynų.

1938 m. sausio 25 d. ekspozicija buvo iškilmingai atidaryta. Į atidarymą atvyko pats Prezidentas A. Smetona, švietimo ministras K. Šakenis ir kiti vyriausybės nariai. Ekspozicijos atidarymas buvo nufilmuotas, o filmas demonstruojamas Kauno kino teatruose kaip svarbių įvykių kronika.

Ekspozicija aniems laikams buvo tikrai gerai įrengta. J. Puzinas ir P. Baleniūnas parodė didelį išradingumą. Pirmą kartą Lietuvos muziejuje buvo galima susipažinti su žmonių, gyvenusių Lietuvoje nuo paleolito iki valstybės susidarymo laikų, darbo įrankiais, ginklais, papuošalais ir kitu palikimu. Už šios ekspozicijos įrengimą J. Puzinas buvo apdovanotas Gedimino ordinu. Pati ekspozicija turėjo didelį pasisekimą, buvo gausiai lankoma ekskursijų ir pavienių žmonių. Per dvejus metus ekspoziciją aplankė ir žymūs to metu užsienio šalių mokslininkai archeologai: profesorius E. Engelis iš Rygos, R. Indrekas iš Tartu, V. Sufeldas iš Berlyno, Oksensternas iš Upsalos, dr. K. Glogesas iš Alenšteino (dabar – Olštinas), profesorius F. Baluodis iš Rygos, dr. E. Šturmas iš Rygos, dr. H. Jankūnas ir Kirchneris iš Rytų Prūsijos, profesorius V. Antonievičius ir J. Jodkovskis iš Lenkijos bei kiti. 1938 m. liepos 4d. priešistorinį skyrių aplankė Kionigsbergo universiteto archeologijos seminaro dalyviai, vadovaujami profesoriaus dr. Balko von Richthofeno. Seminaro dalyviai rinkosi medžiagą savo rašomoms daktarinėms disertacijoms, iš studentų buvo L. Kiljanas, J. Hofmanas bei J. Urbanekas.

Puzinas, dirbdamas Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje ir Vytauto Didžiojo universitete, savo darbais padėjo pagrindą tolesnei Lietuvos archeologijos raidai. Jis pirmasis Lietuvoje pradėjo rengti archeologus su aukštuoju mokslu, pagal naujausius Vakarų Europos (daugiausia Vokietijos) archeologijos mokslo laimėjimus suklasifikavo turimus radinius, parengė svarbiausio istorinio profilio Lietuvos muziejaus archeologijos ekspoziciją.

Kasinėjimai

1935, 1937 ir 1938 m. liepos 11-15d. Eigulių (Kauno miestas) karjero ardomame kapinyne ištirti 47 griautiniai ir 4 degintiniai kapai su IV-VII a. įkapėmis.

1936 m. Nikėlų (Šilutės r.) kapinyne ištirtas 33 m2 plotas, rasti 3 griautiniai žmonių su IX-X įkapėmis ir 1 žirgo kapas.

1936 m. gegužės mėnesį Paštuvos (Kauno r.) senkapyje ištirti 24 XVI-XVII a. kapai, rasta ankstesnio laikotarpio atsitiktinių radinių.

1936 m. Paulaičių (Šilutės r.) kapinyne ištirtas 110 m2 plotas, rasti 4 I-III a. kapai, suardytų VIII-XVI a. kapų liekanų ir šio laikotarpio radinių.

1936 m. Pentiškių (Kaišiadorių r.) senkapyje ištirti 5 XVII a. griautiniai kapai.

1936 m. Seredžiaus (Jurbarko r.) kapinyne ištirtas 160 m2 plotas, rasta  20 griautinių, 1937 m. – 26 griautiniai kapai su III-IV a. įkapėmis bei 2 degintiniai IX- XII a. kapai.

1937 m. Poškaičių (Raseinių r.) senkapyje rasti XVI a. griautiniai kapai.

1937 m. Purvynų (Trakų r.) senkapyje ištirtas beveik visas jo plotas – apie 450 m2, rasta XIII-XIV a. degintinių kapų su šio laikotarpio dirbiniais.

1937 m. Seredžiaus (Jurbarko r.) kapinyne ištirtas 160m2 plotas, rasta 20 griautinių III-IV a. kapų.

1937 m. Taikūnų (Lazdijų r.) senkapyje ištirti 2 griautiniai XV a. kapai.

1937 m. Urnėžių (Kėdainių r.) senkapyje rasta XIII-XIV a. kapų.

1938 m. karjerų suardytame Delnicos (Lazdijų r.) kapinyne tyrinėti žvyrduobės pakraščiai, kapų nerasta.

1938 m. gegužės 23 – birželio 14d. Graužių (Kėdainių r.) kapinyne ištirtas 31 sudeginto žmogaus ir 90 žirgų kapų, kuriuose iš viso rasta 127 griaučiai. Surinktos gausios įkapės, datuojamos VI-XIV a.

1938 m. gegužės 14-17 d. tyrinėta Lentainių (Kauno r.) piliakalnio papėdės gyvenvietė.

1938 m. gegužės 18-21d. Radikių (Kauno r.) kapinyne tyrinėti IX-XII a. kapai.

1938 m. birželio 20-27d. Rimaisių (Panevėžio r.) kapinyne ištirta 17 griautinių žirgų kapų su negausiomis X-XIII a. įkapėmis.

1938 m. gegužės 5-11 d. ir rudenį karjero ardomame Veršvų (Kauno miestas) kapinyne ištirta 461 žmonių ir 320 žirgų kapų, datuojamų II-XIII a.

1938 m. kovo 29- balandžio 9, balandžio 24- gegužės 4d.. 1939 m. kovo 14-balandžio 7d. -1941 m. žvyrduobės naikinamame Sargėnų (Kauno miestas) kapinyne ištirti 343 griautiniai ir 35 degintiniai žmonių kapai su gausiomis įkapėmis ar net visai be jų, 14 židinių bei 3 laužavietės. Tyrinėti kapai datuojami IX-XIII a.

1939 m. rugpjūčio 8-10 d. smarkiai suardytame nedideliame Baušiškių (Piliakalnio) (Rokiškio r.) pilkapyne ištirti 2 pilkapiai, rasta suardytų III-IV a. kapų liekanų.

1939 m. rugpjūčio 3-7d. Kuokšių (Rokiškio raj.) pilkapyne ištirti visi 4 išlikę pilkapiai, rasta griautinių III –IV a. kapų.

1939 m. Vaineikių (Rokiškio r.) pilkapyne iš keliasdešimties sampilų ištirtas vienas pilkapis su V a. griautiniu kapu.

1942 m. Reketės (Kretingos r.) kapinyne ištirtas 23 m2 plotas, rasti 3 IV-VII a. kapai.

Svarbiausios publikacijos

 

Vorgeschichtsforschung und Nationalbewusstein in Litauen. Kaunas. 1935. 134 p.

Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje XIX a. gale ir XX a. pradžioje/ Senovė. Kaunas 1935. T.1.P.157-188.

Naujausių proistorinių tyrimų duomenys/Senovė. Kaunas.1938.T.4.P.173-303,LVI lentelės, 7 žemėlapiai (išėjo ir atskiru 131p. atspaudu).

Ludvik Krzywicki-badacz grodzisck litewskich / Ludwik Krywicki. Praca zbiorowa poswięcona jego žyciu i tworczosci. Warszawa.1938. S.135-138.

Stand der archeologischen Forschungen in Litauen/ Conventus primus historicum Balticorum Rigae. Riga.1938.P.62-69.

  1. Krzyvickis, Lietuvos piliakalnių tyrinėtojas(80 metų sukaktuvių proga) Lietuvos praeitis. Kaunas.1940. T.1. Sąsiuvinis 1.P.352-358.

Ankstyvojo geležies amžiaus kapas, surastas Kurmaičiuose, Kretingos valsč. / Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus metraštis/Kaunas.1941.T.1.P.19-27 (ir atskiras atspaudas).

Dvigubas IV amž. Kapas, surastas Veršvuose / Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus metraštis. / Kaunas.1941.T.1.P.28-42, II-IX lentelės (ir atskiras atspaudas).


0 komentarų

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

lt_LTLietuvių kalba
lt_LTLietuvių kalba