Pedagogas Algirdas Motiejūnas

Autorius Vytautas Česnaitis

NEPALAUŽIAMAS TIKĖJIMAS LAISVE

Algirdas Motiejūnas

„Triumfo arka“

Karo audroms tik nuslinkus į Vakarus, tuometinė sovietinė valdžia „išvaduotuose“ rajonuose paskelbė visuotinę Lietuvos vyrų mobilizaciją. Dalis vyrų, pabūgę gąsdinimų, pakluso, kiti ėmė slapstytis, tikėdamiesi sulaukti karo pabaigos. Juos gaudė NKVD daliniai, kuriems talkino vietiniai atskalūnai.

1944 metų spalio mėnesio viduryje Ukmergėje buvo laukiama pasitikti iš Rytų atvykstančio lietuviško karinio dalinio karių. Tuometinės miesto valdžios vyrai svarstė, kaip juos įspūdingiau sutikti. Buvo nuspręsta vakariniame miesto pakraštyje, Kauno gatvės gale, pastatyti garbės vartus.

Tuo metu amatų mokykloje besimokantys vyresniojo amžiaus mokiniai buvo atleidžiami nuo karinės prievolės, ir jiems mokinio pažymėjimas buvo savotiškas išsigelbėjimas. Vartų statyboje teko dalyvauti ir man. Iš ilgų lentų sukalėme dvi kvadratinio metro skersmens kolonas abiejose gatvės pusėse, jas viršuje sujungėme lentiniu skydu. Kolonų viršuje pritvirtinome dailininko Tarabildos ant didžiulių faneros lapų nupieštus Lenino ir Stalino portretus.

Diena pasitaikė labai vėjuota, pastatytų vartų nespėjome gerai įtvirtinti, nes mokiniams reikėjo eiti pietauti į valgyklą, kuri buvo įsikūrusi Vienuolyno gatvėje, senojoje autobusų stotyje. Baiminausi, kad per pietus vartai nenugriūtų. Deja, taip ir nutiko. Grįždami po pietų radome juos nugriuvusius gatvės viduryje. Apie tai man vėliau per tardymą buvo priminta Ukmergės saugume. Kibome į darbą, vartus vėl pastatėme. Tą vakarą prie jų susirinko daug ukmergiškių, kurie laukė grįžtančių kareivėlių, vartus apšvietė automobilių žibintai.

Nuo Jonavos pusės iš tamsos išniro nedarniai išrikiuota karių kolona. Tai buvo kelionės išvarginti, alkani, fronto baisumų dar nepatyrę, buvusieji kaimo artojėliai. Didelio džiaugsmo jų veiduose nesukėlė net dūdų orkestro grojami maršai. Kai kuriuos už parankių vedė ne ką geriau atrodantys likimo draugai. Po sutikimo visi apsistojo tuo metu dar nenusiaubtose kareivinėse. Rytojaus dieną mes, kas kiek galėdami, nešėme jiems duonos. Radome susigūžusius lauke, kareivinių teritorijoje, prie lauželių, virš kurių pakabintuose katiliukuose virė kažkokios geltonos kruopos. Apspito jie mus, tiesdami rankas į dalijamos duonos riekes. Pamatę šiuos nelaimėlius, daugelis dar laisvėje gyvenančių vyrų mintyse prisiekė niekuomet neiti į tokią armiją – geriau jau išeiti į mišką ar žūti savame krašte, ginant savo Tėvynę, o ne primestą svetimą santvarką.

Dažnai pamąstau, kaip susiklostė tada sutiktų kareivėlių likimai. Neabejoju, kad ne vienas tų metų spalį į Ukmergę atžygiavęs vėliau padėjo savo jauną galvą įvairiuose karo frontuose. Daugelio šių rekrutų kapų nežino ir nesužinos artimieji. Kiti, gyvenimo naštos prislėgti, tikriausiai atgulė savo gimtinės smėlio kalneliuose. Tačiau gal ir šiandien dar gyvena vienas kitas tų įsimintinų įvykių dalyvis, gal ir ukmergiškis…

Ukmergės kalėjimas

Kada tik einu Paupio gatve, su savotiška baime pažvelgiu į šalia buvusios infekcinės ligoninės esantį tuščią lauką, kuriame dar neseniai stovėjo keli pastatai. Pirmutinis, pats didžiausias – vieno aukšto, antras arčiau ligoninės, ir trečias – netoli upės, irgi vieno aukšto, mūrinis. Prie pirmojo buvo prisišliejęs net trijų aukštų medinis namas. Visų šių statinių paskirtis buvo viena – tai buvo dar caro laikais įrengtas kalėjimas. Dabartinė Paupio gatvė anksčiau buvo vadinama Kalėjimo gatve. Neabejoju, kad nuo šio kalėjimo egzistavimo pradžios iki šio amžiaus šeštojo dešimtmečio minėtųjų statinių kamerose sėdėjo daug visokių nusikaltėlių. Bet žymiai daugiau – niekuo nenusikaltusių žmonių. Tai pasakytina apie abiejų okupacijų metais čia kentėjusius.

Nežinau, kodėl apie šią kančių vietą tiek mažai buvo rašyta mūsų spaudoje. Tad noriu prisiminti savo buvimą šiuose „rūmuose“. Ten aš praleidau septynis mėnesius. Į kalėjimą mane atgabeno iš Ukmergės saugumo rūsio. Tai buvo 1944 metų gruodžio 15 ar 16 diena. Pastatai buvo sunumeruoti: pirmas – didžiausias, prie jo buvo trijų aukštų administracinis pastatas. Arčiau infekcinės ligoninės esantis vadinosi antruoju, o mūrinis – trečiuoju korpusu. Įstūmė mane į pirmojo korpuso karantininę kamerą, kurioje ir be manęs buvo pilna prikišta areštuotųjų. Nebuvo šioje kameroje jokių lovų ar nors gultų, tad žmonėms ne tik sėdėti, bet ir miegoti teko ant nešvarių grindų. Prieš pat Kalėdas pervedė mane į antrojo korpuso trečią kamerą. Čia sąlygos buvo jau šiek tiek geresnės, nes buvo įrengti dviejų aukštų gultai. Iš šios kameros vesdavo į administracinį pastatą tardyti. Vieno tokio išvedimo metu susidūriau su į korpuso kamerą įnešamu sužeistu kaliniu. Vėliau paaiškėjo, jog tai Lėno miške žuvusio kapitono Juozo Krikštaponio brolis. Netrukus nuo žaizdų jis mirė. Apie Lėno miške įvykusias kautynes papasakojo į mūsų kamerą atgabentas lengvai sužeistas J. Krikštaponio būrio partizanas Marijonas Smetona.

Kaip neprisiminti šioje kameroje sutiktų pirmųjų nelaisvėje Šv. Kalėdų, ypač – Kūčių vakaro! Maisto davinys buvo nepaprastai skurdus. Gaudavom iš apšalusių griežčių ir neskustų bulvių išvirtos sriubos, kartais – vienų lupenų, nors ir tų būdavo labai mažai. Kai kurie kaliniai prieš šventes gavo siuntinėlių, o mūsų dauguma buvo naujokai, tad namiškiai mus susirado negreitai. Ne visada kalėjimo valdžia suteikdavo žinių, kur yra areštuotieji. Išbuvę ilgesnį laiką saugumo rūsio kamerose, atrodėme klaikiai. Nesiprausę, apšepę barzdomis, nežmoniškai utėlėti, daugelis apsikrėtę niežais. Tą šventą Kūčių vakarą, nors ir labai alkanas, apie valgį mažiausiai galvojau. Mintimis skridau į savo gimtuosius namelius, melsdamas Dievo, kad jis saugotų ten likusius artimuosius, nes mamos, dviejų brolių ir bobutės ateitis buvo labai neaiški. Dėl savo ateities aš nesisielojau. Niekada niekam nesiskundžiau, per tardymus kentėdavau, bet kankintojams ašarų mano akyse neteko matyti. Priešingai – tardymo metu šypsodavausi ir, žinoma, už tai papildomai gaudavau mušti. Per paskutinį tardymą, kuris vyko 1945 metų birželio 5 dieną, tardytojas įspraudė man tarp dantų pistoleto vamzdį ir, laikydamas pirštą ant gaiduko, suriko: „Prisipažink, kokiai organizacijai priklausai, o jei ne, tai nudėsiu kaip šunį!“ Ir pradėjo skaičiuoti iki trijų. Viskam aš buvau pasiruošęs, mirti nė kiek nebijojau. Nesulaukęs iš manęs jokio žodžio, jis ištraukė iš burnos pistoletą ir trenkė juo man į smilkinį. Nugriuvau nuo taburetės, tačiau svaigdamas atsikėliau. Tardytojas baisiausiai keikėsi, bet daugiau manęs nelietė, ir tuo ten mano kančios pasibaigė.

Tuoj po šv. Kalėdų visos kameros kalinius nuvarė į trečiajame korpuse buvusią pirtį. Ten apkirpo, iškaitino apatinius rūbus, niežais sergančius ištepliojo dvokiančiu juodu tepalu. Grįžome į kameras vėl panašūs į žmones.

Niekuomet nepamiršiu to, kas įvyko vasario vienuoliktosios ankstyvą rytą. Visai netoli mūsų kameros, įsispraudęs kampe tarp dviejų aukštų, spygliuota viela „papuoštų“ tvorų, stovėjo sargybos bokštelis su jame budinčiais sargybiniais. Iš miego mus pakėlė automatų šūviai ir riksmai. Instinktyviai greitai pradėjome rengtis, nes jautėme, kad tai pabėgimas, apie kurį įtarėme. Paskui šūviai ir riksmai nutilo, užsidegė kameros palubėje kabėjusi blausi elektros lemputė. Kaip jau buvom įpratę, išgirdę prie durų artėjančius žingsnius, sustojome laukdami jų atsidarant. Jos su trenksmu atsivėrė, ir jose pasirodė kalėjimo režimo viršininko leitenanto (dėl juodo jo gymio vadinamo negru) povyza, už jo stovėjo dar du vyrai. Jų supratimu, mes buvome pasiruošę pabėgimui. Skardžiai suriko klausdami, kas budintis. Mano nelaimei, tą dieną kameros budinčiuoju turėjau būti aš. Trenkė jis man per vieną ausį, per kitą, baisiausiai keikdamasis pribėgo prie antrame narų aukšte gulėjusio sergančio rajone gerai žinomo žirgų lenktynių entuziasto Kazimiero Trotos tėvo, irgi Kazimiero. Apkumščiavęs jį ir dar kai kuriuos kitus, dingo už durų. Vėliau sužinojome, kad tai buvo gerai organizuotas, bet nepavykęs pabėgimas. Tąkart pabėgo tik du kaliniai. Netrukus daugumą iš šios kameros perkėlė į pirmojo korpuso 31 kamerą. Ji buvo didelė, apstatyta vieno aukšto narais. Visi kamerų langai buvo uždažyti pilkais dažais, tik patys viršutiniai nešvarūs stiklai persišvietė. Patalpos buvo niūrios ir drėgnos, žmonės kamerose dažnai keisdavosi: išvesti į teismus paprastai negrįždavo, juos pakeisdavo nauji kaliniai, kurių niekada netrūko. Ilgiau pabuvę susidraugaudavome, nes beveik visi buvome politiniai kaliniai. Prasimanydavome šiokio tokio „darbo“. Iš suminkytų duonos likučių lipdydavom šachmatų figūrėles, karoliukus rožančiams. Melsdavomės pavieniui ir bendrai – visa kamera. Tyliai niūnuodavom: „Ilgos ir vienodos slenka dienos čia, naktimis vaidenas tardymo kančia“. Sunku ten nebuvusiam žmogui suvokti, ką tuo laiku jautė ir išgyveno niekuo savo Tėvynei nenusikaltę jų broliai. Aš pavydėdavau paukšteliams, kartais nutupiantiems šalia neuždažyto langelio palesti pabertų duonos trupinėlių…

Po paskutiniojo tardymo mane perkėlė į pirmo korpuso 16 kamerą. Ji buvo nedidelė, pilna prigrūsta žmonių, net trūko oro. Pusnuogiai pamainomis spietėmės prie lange esančių plyšių ar prie durų gulėme, kad nors kiek įkvėptume gryno oro. Už šios kameros lango buvo įrengta pasivaikščiojimo aikštelė, į kurią kasdien po keliolika minučių išvesdavo pasivaikščioti. Vaikščiodavome piktų prižiūrėtojų aprėkiami, kalbėtis buvo draudžiama, rankas reikėjo laikyti už nugaros, galvos negalima buvo palenkti. Visos komandos – rusų kalba. Nemažai tuo laiku kalėjo moterų ir merginų. Jas irgi kaltino tėvynės išdavimu. Režimas joms buvo šiek tiek lengvesnis, kai kurios dirbdavo skalbykloje, virtuvėje, valydavo koridorius. Perduodavo įvairią informaciją pakišdamos raštelius po kamerų durimis arba žodžiu, kai mus varydavo į šalia skalbyklos buvusią pirtį.

Teko pabūti ir karceryje. Tą karštą birželio dieną pajutome už lango aikštelėje vaikštinėjančias moteris. Labai rūpėjo, ar nėra taip jų pažįstamų. Keliese užšokome ant narų arčiau lango, o vienas užstojo „vilkelį“, kad nepamatytų prižiūrėtojas. Staiga sutraškėjo durų spyna, ir pasirodė jis. Žaibiškai nušokome nuo narų, tespėjo pamatyti sušmėžavusius mūsų šešėlius ant sienos. Įsakmiai paklausė – kas žiūrėjo pro langą. Visiems tylint paklausė, kas čia yra budintis. Budėjau tada aš su Šeipūnu. Ištempė mus abu iš kameros, „pavaišino“ smūgiais ir uždarė į netoliese esantį karcerį. Nebuvusiam kalėjime žmogui sunku įsivaizduoti jo kasdienybę, ypač – buvimą karceryje. Tai cementinis kokių 4-5 kvadratinių metrų narvas, dar pertvertas grotomis. Prie sienos pritvirtintas suolas, ant kurio atsisėsti ir atsigulti leidžiama tik 12 valandą nakties, o nulipti nuo jo reikia 5 valandą ryto. Kitu laiku ne tik sėdėti, bet ir stovėti atsirėmus į sieną buvo draudžiama. Maistą, jei taip galima pavadinti neaiškios spalvos srėbalą, paduodavo dubenėlyje pro grotuotoje pertvaroje esančią skylę, ir tai tik kas antrą dieną. Kaip visose kamerose, taip ir čia, pagrindinis inventorius buvo „paraša“ – skardinis bakelis gamtiniams reikalams atlikti. Šioje patalpoje mudu radome du jaunus vyrukus, neseniai atvežtus iš Gelvonų daboklės. Tai buvo garsusis „Papūga“ ir jo draugas. Jie abu narsiai kovojo „Žaliojo velnio“ partizanų gretose. Viešame teisme Ukmergės miesto teismo salėje buvo nuteisti aukščiausia bausme – sušaudyti.

Mane teisė administracinio pastato trečiame aukšte. Įvedė į kabinetą, už kurio stalų sėdėjo keli uniformuoti, „žvaigždėti“ vyrai ir vienas, apsirengęs civiliškai, vertėjas. Jie man paskelbė, kad tai yra karinis tribunolas, pradėjo skaityti mano „nusikaltimų“ ilgiausią sąrašą, primindami, kad tokiam tėvynės išdavikui reiktų skirti net mirties bausmę. Jų manymu, aš buvau didelis kontrrevoliucionierius, išdrįsęs kai ką parašyti prieš pačius enkavedistus ir pavadinęs juos budeliais. Rusų kalba – galavariezais. Išvedė kokiai penkiolikai minučių į koridorių, kol rašė nuosprendį. Neramino mintis: o jei nuteis mirties bausme? Arba dešimčiai metų su lagerio „priedais“ (tuo laiku dažniausia skirdavo tokias bausmes). Paskelbus nuosprendį – 10 metų ir 5 metus be teisių – vos nepašokau iš džiaugsmo. Buvau nenumaldomas optimistas, tad tikėjausi ilgai kalėjime neužsibūti. Po teismo grįžau į 31 kamerą. Ten radau jau anksčiau nuteistų draugų. Jau buvo tradicija ant tamsių tualeto sienų kuo nors įbrėžti teismo sprendimus. Rašydavome, kiek metų žiūrėsime pro grotas, ir savo pavardę.

Dauguma prižiūrėtojų buvo žiaurūs ir nedraugiški, keikūnai, kiekviena proga rėkdavo ant kalinių, visaip juos įžeidinėdami. Nenoriu minėti jų pavardžių, netrokštu jiems keršto, jeigu dar gyvi, gal prabils jų sąžinė. Tiesa, vienas iš jų, jau miręs, Tuzikas visiems buvo geras, kiekviena proga užjausdavo, parūpindavo kokio nors laikraščio skiautę, nors vyresnybė tai griežčiausiai draudė. Susitikau su juo, kai po savo nelaisvės metų vėl gyvenau Ukmergėje.

Liepos 28-osios naktį iškvietė mane iš 31-osios kameros į etapinę kamerą, ankstyvesniais laikais – kamerą – bažnyčią. Ten dar matėsi buvusio altoriaus vieta. Šioje kameroje įvyko ir mano „krikštas“ – pirmosios grumtynės su kriminaliniais nusikaltėliais. Kitą dieną ilgam laikui atsisveikinau ne tik su šiuo kalėjimu, bet ir su Ukmerge. Į ją grįžau po ilgų ilgų aštuonių metų klajonių, vargo ir kančių Sibiro lageriuose.

Dirbdamas mokykloje, daugelį metų Paupio gatve pro buvusį kalėjimą vesdavau mokinius praktikos darbų į Baldų kombinatą. Argi galėjau aš jiems papasakoti, kad šiuose namuose kentėjau ilgus nelaisvės mėnesius? Juk tais laikais mokykloje apie mano praeitį žinojo labai nedaugelis. Dėl suprantamų priežasčių aš apie tą laikmetį nutylėdavau. Gaila, kad neliko pastatų, galėjusių visiems mums priminti skaudžią praeitį.

Rasų kolonija nr. 1

Dažnai tenka skaityti apie Sibiro lagerius, apie ten kentėjusius mūsų tautiečius, bet nesu skaitęs apie čia pat, Vilniuje, Subačiaus ir Rasų gatvių kampe, buvusio vienuolyno vietoje veikusį lagerį arba, kaip tada jį vadindavo, Rasų koloniją Nr.l. O čia buvo nė kiek ne mažiau vargo, kentėjo, o nemažai ir mirė nekaltų pasmerktųjų.

1945 m. rugpjūčio pabaigoje mane su daugeliu kitų likimo draugų surinko į didelę kamerą Lukiškių kalėjime – paruošė etapui. Susodino kieme į sunkvežimį, prasivėrė geležinės durys – išriedėjome. Maniau, kad mus veža į stotį, o iš ten – į Šiaurę ar Rytus. Ir koks buvo mūsų visų džiaugsmas, kai, neilgai važiavęs, sunkvežimis sustojo prie netoliese esančios aukšta mūro tvora apjuostos bažnyčios! Atsivėrė geležiniai vartai, ir mes įriedėjome į didelį kiemą.

Sukimšo mus į porą didelių kambarių – sekcijų karantininiam laikotarpiui kartu su visais galvažudžiais, kurie, kaip ir Lukiškių kalėjimo kamerose, nedavė mums ramybės. Šie padugnės tiesiog atvirai vogdavo arba prievarta atiminėjo maistą, geriausius rūbus. Šiose sekcijose daugiausia buvo kriminalinių nusikaltėlių, todėl mums apsiginti buvo labai sunku. Kolonijos vadovai, prižiūrėtojai buvo ne mūsų, politinių kalinių, pusėje.

Buvusio vienuolyno antro aukšto celėse visada buvo laikyta apie 700-800 kalinių, ne tik vyrų, bet ir moterų. Dauguma buvome lietuviai, politiniai kaliniai, nuteisti pagal baisųjį 58-ąjį straipsnį. Anksčiau atvežti kaliniai jau dirbo zonoje arba buvo vežami į geležinkelio stotį iškrauti iš vagonų akmens anglies. Buvo sudarytos brigados darbams miesto statybose, stiklo fabrike, dar kitus veždavo į Lentvarį.

Po kurio laiko ir mus išskirstė į brigadas. Gyvenome kitose, žmoniškesnėse sekcijose, kur nebuvo kriminalinių nusikaltėlių. Čia buvom tarsi vienos šeimos nariai.

Rasų kolonija Nr. 1 nebuvo kalėjimas, čia nebuvome užrakinti bent dieną, galėjome vieni pas kitus nueiti, pasiguosti. Pirmame pastato aukšte buvo valgykla, virtuvė, įvairios buitinės patalpos. Po visu pastatu buvo rūsys. Rudenį į jį priveždavo daržovių ne tik kaliniams, bet ir kariškiams, NKVD daliniams, maitinti. Žinoma, mums tekdavo tik jau apgedę ir mūsų „vaduotojams“ nebetinkami produktai.

Pirmuosius metus kaliniai, negaudavę iš namų jokios paramos (tokių buvo dauguma), badavo. Mat čekistai nuo namiškių slėpė, kur jų artimieji išvežti. Pagrindinis maistas čia buvo vadinamoji balanda. Šias susmulkintas žoles raugdavo iškastose duobėse, ir žiemą šiuo silosu mus šerdavo. Nuo tokios mitybos žmonės silpdavo, nebegalėdavo ne tik dirbti, bet ir judėti. Per patikrinimus vakarais, kol visus kieme suskaičiuodavo, reikėdavo ilgai stovėti, tad silpnesnieji sėsdavo ar tiesiog griūdavo ant šaltos, šlapios žemės.

Maždaug kas mėnesį (o kartais ir dažniau) mūsų gretas praretindavo eiliniai etapai į Rytus ar Šiaurę.

Didelę nervinę įtampą reikėdavo pakelti, kol perskaitydavo išvežamųjų sąrašą. Į išvežtųjų vietą tuoj atgabendavo naujokų.

Per daugelį metų pro šio lagerio vartus iškeliavo daug tūkstančių mūsų tautiečių – nuo paprasto kaimo artojėlio iki Lietuvos kariuomenės generolo.

Lageryje pastatėme didžiulį karkasinį baraką, kuriame sumontavo iš Vokietijos atvežtas trofėjines įvairios paskirties medžio apdirbimo stakles. Pradėjome masiškai gaminti mieste statomiems namams langus, duris ir kt.

Mūsų kolonijos kalinių brigados Vilniuje statė Elfos fabriką, Mokslininkų namus ir daugybę kitų statinių. Žmonės iš paskutiniųjų stengėsi dirbti, ir ne vien dėl to, kad gautų sotesnį duonos kąsnį, bet svarbiausia – kad bent kiek ilgiau užsibūtų tėvynėje.

Kiekviena proga per patikrinimus kolonijos valdžia mus gąsdindavo Sibiro šalčiais ir badu, kad geriau dirbtume čia. Tai mums primindavo ir šūkis (žinoma, rusų kalba): „Tik sąžiningu darbu atpirksite savo kaltę tėvynei“. Koks ciniškas pasityčiojimas!

Antraisiais metais kolonijoje gyvenimas šiek tiek pagerėjo. Apsipratome su prastu maistu, dažniau iš namų gaudavome siuntinių, netgi vieną kartą per metus leisdavo apsilankyti artimiesiems.

Mūsų kolonijoje buvo sudaryta vadinamoji agitmeninė brigada. Jos vadovas buvo smuikininkas Ciplijauskas, akordeonistas Puidokas ir dar vienas kitas muzikantas, kurių pavardžių jau neprisimenu. Dažnai jie buvo verčiami su muzika sutikti iš darbo grįžtančias brigadas (žinoma, jeigu jos įvykdydavo darbo normą). Vasarą sekmadieniais zonos aikštelėje vykdavo šokiai. Ciplijausko muzikantai turėdavo linksminti daugiausia kriminalinius nusikaltėlius. Į šokius nueidavo ir kai kurios moterys, o vyrai politiniai kaliniai į tuos renginius neidavo.

Rasų lageryje kalėjo daug žymių prieškario Lietuvos žmonių. Kurį laiką čia leido dienas pasiligojęs generolas Mykolas Velykis, rašytojas Kazys Boruta. Jis dirbo kolonijos bibliotekoje-skaitykloje. Rašytojas parinkdavo mums netgi antisovietinio turinio knygų, kurios vėliau kažkur visos dingo.

Prie mūsų cecho buvo įkurta brigada, kurioje dirbo daugiausia buvę inteligentai. Ji gamino smulkius namų apyvokos daiktus ir kanceliarines priemones. Šioje brigadoje dirbo buvęs Lietuvos Prezidento adjutantas pulkininkas Tadas Šakmanas, aktoriai Vaitiekūnas ir Vaclovas Muraška, gydytojas Pūkas, keli kunigai, tarp kurių buvo aukšto rango dvasininkas Juozas Gustas, keli valsčių viršaičiai, mokytojai. Kalėjo čia ir pirmasis mano mokytojas želviškis A. Gudaitis. Jis buvo nuteistas mirties bausme, bet vėliau, bausmę pakeitus 10 metų kalėjimo, atsidūrė Rasų kolonijoje, o paskui – Sibiro lageriuose. Šią brigadą dar vadindavo šaukštininkų brigada: jie pridroždavo daug šaukštų, kurių užteko ne tik kolonijai.

Visa šio lagerio valdžia buvo atėjūnų rankose: įvairaus rango kariškių iš NKVD dalinių. Buvo ir laisvai samdomų, bet lietuvių neteko sutikti. Daugelis jų buvo labai žiaurūs. Jie lietuvių politinių kalinių baisiai nekęsdavo, už menkiausią nusižengimą bausdavo karceriu, o be to – kelione į „plačią tėvynę“. Kiekvieną mūsų sekdavo brigadose užslaptinti šnipeliai – klausydavosi, kas ką šneka, žiūrėdavo, ką skaito. Pastebėjus ką įtartina, tuoj pranešdavo operui (kūmui). Kūmas tokį įtariamą iškviesdavo naktį į savo kabinetą ir reikalaudavo prisipažinti veikus prieš sovietų valdžią. Ne vienam už tai dar pridėdavo keletą metų kalėjimo.

Pokario metais iš nugalėtos Vokietijos gabendavo traukiniais visokiausią grobį. Kadangi aukštos kokybės baldus gabendavo ant atvirų vagonų platformų, jie apgesdavo. Kartais mus kelis veždavo į geležinkelio stotį patikrinti tų baldų. Apgadintus veždavo į mūsų koloniją taisyti, atnaujinti. Darbo turėjome labai daug, o tai kartu buvo viltis ilgiau užsilikti – nors ir nelaisvėje, bet savo tėvynėje.

Kolonijoje moterims buvo kiek lengviau. Zonoje buvo barakas, kuriame jos klijuodavo papirosų dėžutes, kitos dirbo virtuvėje ir kt.

Vasilevkoje

1948 m. birželio pabaigoje mus, kelis šimtus kalinių – vien jaunų vyrų – iš kalėjimų ir vadinamųjų kolonijų surinko į Vilniaus persiuntimo punktą, sugrūdo į gyvulinius grotomis užkaltus vagonus ir lygiai po mėnesio baisios kelionės išlaipino vienoje Tolimųjų Rytų stotyje – Balšoj Never. Nusilpusius, išbadėjusius išrikiavo ir pėsčius, žiaurių palydovų lydimus, varė šiaurės kryptimi. Diena buvo karšta. Jau pirmuosius kilometrus eidami žmonės pradėjo klupti, alpti, kankino baisus troškulys. Kelionę dar labiau sunkino mūsų kolonoje kartu varomi įvairūs kriminaliniai nusikaltėliai, kurie mus, politinius kalinius, ėmė terorizuoti, atiminėti maistą, geresnius drabužius. Kildavo grumtynės, rikiuotė iširdavo. Palydovai palaikydavo plėšikus, o mes kentėjome ir nuo vienų, ir nuo kitų. Persiuntimo punktą – Bušuiką (nuo stoties jis buvo už 17 km) pasiekė vos pusė kalinių. Pakelėje parkritusius stipresnieji rinko ir krovė į sunkvežimius. Bušuikoje šiek tiek atsigavome, o rugpjūčio pradžioje mus išvežė šiaurės rytų kryptimi. Vėliau sužinojome, kad tas kelias vedė į Jakutską. Dvi dienas važiavome vis tolyn į nežinią, kol privažiavome vietovę, vadinamą Vasilevka. Išlaipino akmenuotame lauke, kuriame stūksojo keletas didelių, iš karčių suręstų, ir toliu apdengtų palapinių.

Jau kitą dieną išvarė mus į darbą – maždaug už l,5 km statyti lagerio pastatų. Jokių statybos medžiagų nebuvo, bet akmenų aplinkui – daugybė ir įvairiausių dydžių. Nebuvome mes statybininkai, bet čia didelės gudrybės ir nereikėjo. Sienas mūrijome vieno metro storio. Rišamoji medžiaga – žemė, ją maišėm su vandeniu ir krėtėme į akmenų tarpus. Kasdien vis aukštyn ir aukštyn… Kartais ryte atėję rasdavome sieną išgriuvusią, tad vėl iš naujo mūrydavome. Pastatėme keletą gyvenamų barakų ir kitokios paskirties pastatų. Lubas klojome iš karčių.

Artėjo baisi, dar mums nežinoma žiema. Sniego jau buvo nemažai, o mes gyvenome palapinėse, vienoje po kelis šimtus žmonių. Susinešę nuo pakelės sniegatvorių skydus, juos naudojome kaip gultus. Pasiklojome ką beįmanydami. Kad būtų šilčiau ir dėl vietos stokos glaudėmės vienas prie kito. Gavome vatinius rūbus, veltinius. Daugelis miegodavo nenusirengę, net su veltiniais, o juos prisikabinę viela prie kelnių, kad vagys nenumautų miegantiems nuo kojų. Rytais keldavo labai anksti, nes pusryčiai keliems tūkstančiams kalinių nedidelėje, palapinėje įrengtoje valgykloje, užtrukdavo 2-3 valandas. Dirbome 10 valandų, o grįžę po darbo, vėl laužydavome kaulus, kol gaudavome samtį skysto srėbalo ir kelis šaukštus kruopų košės.

Daugelį kalinių varydavo į slėnyje, prie seklios upės – Vasilevkos, statomus objektus. Ten buvo itin svarbus įslaptintas objektas – urano rūdos kasyklos. Ekskavatoriai semdavo upės smėlį ir jį nukreipdavo per transporterius į specialias plovimo mašinas. Smėlis ir kitos lengvesnės dalys nuplaukdavo su vandeniu, o likdavo įvairūs mineralai ir urano rūda – žaliava, naudojama atominiam ginklui kurti.

Žiemos šioje Aldano plokštikalnėje buvo nepaprastai šaltos. Speigas ištisus mėnesius siekdavo 50-60 laipsnių. Dirbusius atvirame lauke ir tokiame aukštyje kalinius tai nepaprastai iškankindavo, nes tiesiog trūkdavo oro. Žmonės pajuosdavo nuo šalčio, nudegdavo tarsi Afrikoje.

Mums, keliems lietuviams, buvo patikėta zonoje įrengti stalių dirbtuvę. Tiesa, vėliau tarp mūsų įsimaišė keletas kitataučių. Visi buvome draugiški, padėdavome vieni kitiems. Mūsų lageris gyvavo nepilnus 3 metus: pasibaigus urano rūdos ištekliams, pradėjo po truputį etapais vežti kalinius į lagerius. Išsaugojau nuotrauką, padarytą 1949 m. vasarą. Joje – žeminė – dirbtuvė ir 11 ten dirbusių lietuvių bei 4 kitataučiai. Su dviem likimo draugais – Antanu Pečiuliu, gyvenančiu Širvintose, ir Zigmu Kačiušiu, gyvenančiu Jurbarke, susitikdavome, o apie kitus neturiu jokių žinių.

Mano nelaisvės dienų kūryba

Taip jau buvo lemta, kad tuo sunkiu laikotarpiu, kai mūsų šalį trypė vieni ir kiti okupantai, negalėjau likti pasyviu stebėtoju. Buvau dar labai jaunas ir jautriai išgyvenau mūsų tautos nelaimes. Savo išgyvenimus stengiausi perteikti eilėraščio ar dainos forma. Už šį savo pomėgj, už vieną dainą, kurią kratos metu aptiko „liaudies gynėjai“, buvau apdovanotas kelialapiu į Sibiro kurortus net dešimčiai metų. Gaila, kad šios dainos nesuspėjau išmokti ir prisimenu tik tris iš dešimties posmų. Parašiau aš ją tuomet, kada mano gimtajame Dvareliškių kaime enkavedistai areštavo kelis jaunus vyrus, juos mušė, kankino ir galiausiai kažkur nudangino.

Kai Ukmergės saugume mane tardydamas garsusis Lenskis užriko, kodėl aš nerašiau vokiečių okupacijos metu, aš jam paaiškinau, kad ir tada rašiau. Tada tardytojas pareiškė: „Jeigu pateiktum tuos savo rašinius, paleistume tave į laisvę, ir galėtum rašyti mums“. Bet aš, net jeigu būčiau ir patikėjęs juo, to sąsiuvinio parodyti nebūčiau galėjęs, nes ten buvo prirašyta ne tik prieš vokiečius, bet dar daugiau prieš atėjūnus iš Rytų. Be to, namiškiai, mane areštavus, tą sąsiuvinį buvo paslėpę, ir jis gerai išsilaikė iki to laiko, kai aš grįžau į namus. O tada aš jį sudeginau. Padariau didelę klaidą – kaip dabar jis man praverstų!

Būdamas už grotų ir neturėdamas galimybės rašyti, eiles kūriau mintyse. Nemažai tų kūrinėlių užsimiršo, bet kai kuriuos atkūriau. Nepaprastai sunku buvo kurti eiles mintyse, „lipdyti“ žodį prie žodžio, kad taptų posmu, o kartu – dar ir dainos melodija. Mano kurtų eilių žodžiai buvo paprasti – sielvarto, vargo, kančios ir begalinės vilties atspindys. Mintyse eiles kūriau Ukmergės kalėjimo kamerose, Lukiškių vienutėse, Rasų kolonijoje, vagone į nežinomybę, Aldano plokščiakalnyje. Savo širdies skausmą išlieti popieriuje kaliniui buvo labai pavojinga. Kiekvienas mūsų žingsnis buvo stropiai sekamas, tad rizikuoti, žinant, kad prie esamos bausmės laiko tau už tai gali pridėti dar keletą metų, būtų buvę visai neprotinga. Paminėsiu vieną nutikimą, kai už rašymą vos „nesudegiau“. Buvau įsidrąsinęs rašyti popieriaus skiautėse. Miegodamas tuos popierėlius pasidėjau po pagalve. Ir štai – krata! Prabudęs vos spėjau tuos prirašytus lapelius užsikišti už apatinių kelnių juosmenio. Kai mano gultą kratė, stovėjau šalia lyg be žado. Apčiupinėjo ir mane patį, bet, laimė, viskas baigėsi gerai.

Kalėjimuose ir lageriuose kūriau eiles ne vien norėdamas jas kada nors išplatinti, bet paprasčiausiai savo malonumui. Jeigu ten ir ne visur buvo galima garsiai dainuoti, tai jau niūniuoti pats sau galėjau, nebijodamas išdavystės. Nuo vaikystės iki šių dienų, ką bedirbdamas, nesiskiriu su daina. Toks jau mūsų, lietuvių, būdas – daina mus lydi nuo lopšio ligi karsto. Štai vienas mano kūrinys:

Birželio lemtis

Buvo birželis nuostabus,

saulė skaisčiai žėrėjo,

grotom užkaltam vagone

aš, kalinys, sėdėjau.

Sudie, Tėvyne Lietuva –

tyliai kartojo lūpos –

Ar besugrįšiu nors kada

iš šios baisios rekrutos?

Tave regėsiu vis sapne,

gimtine numylėta,

minčių sparnai nuneš mane

į praeitį saulėtą.

Jeigu bus lemta man sugrįžt

į savo tėviškėlę,

aš išbučiuosiu pakelės

kiekvieną akmenėlį.

Karštai priglausiu prie širdies

gimtosios žemės saują,

pamiršęs vargus ir kančias –

gyvensiu vėl iš naujo.

Mes, lietuviai, beveik vieninteliai lageriuose traukdavome (daugiausia patriotines) dainas. Tenka tik stebėtis, kad pavargę, sušalę, po dienos darbų grįžę į baraką ir kiek apšilę, atsigavę, savo daina drebindavome akmeninius barakus. Mūsų dainų aidas skriedavo per gūdžią taigą į pasiilgtą Tėvynę. Dainos mums suteikdavo stiprybės nesibaigiančių vargų kelyje.

Dažnai pagalvoju: o kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas, ir išvis – ar būčiau sulaukęs šių dienų, jeigu ne mano toji nelemtoji daina, dėl kurios aš ilgiems metams netekau laisvės? Ji savotiškai saugojo mane nuo to laikotarpio negandų.


0 komentarų

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

lt_LTLietuvių kalba
lt_LTLietuvių kalba